Naujausios žinios

Pilietinis stebėjimas

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 19 d. laikraščio „Širvis“ 41-ame numeryje.

Kažkada, menu, anglų džentelmenai sakydavo: „Ateis laikas, kai pasaulyje liks penki karaliai – keturi kortų kaladėje, penktasis – Didžiojoje Britanijoje.“ Tai aš galiu pasakyti, kad labai panašu po rinkimų patapo ir mūsuose: viena labai garbinga ir teisinga partija nyksta iš politinio žemėlapio, tirpsta it sniegas saulutei pašildžius. Ir tik mūsų provincijoje ji dar kapanojasi ir spurda. Na, tokia jau ta provincialų dalia, viskas čia eina ilgiau ir „daeina“ labai pavėluotai. Provincijos sindromas, kaip sakoma.

Kartais aš tų mūsų žmogelių nuoširdžiai nesuprantu. Štai ir rinkiminę savaitę sukėlė tokią maišatį, tokį triukšmą pakėlė! Ir dėl ko? Nepatiko, matai, kad „fantastiškasis ketvertas“ (ne, ne tas, kur plakatuose spindėjo, čia aš apie tą, katras valdžios rūmuose ant naujų baldų sėdinėja ir rajoną valdo), tiksliau, trejetas, paliko rajoną be valdžios, nes masiškai pasiėmė atostogas ir tapo stebėtojomis. O tai kas čia keisto, jūs man pasakykite? Radote kuo stebėtis ir piktintis! Juk ir taip „fantastiškasis ketvertas“ mus visą laiką stebi ir kontroliuoja. Tai kodėl rinkimai turėtų būti išimtis? Valdovė mūsų skaidriausioji tarsi kokia kontrolės maniakė, net artimiausi bendražygiai kartais patyliukais padejuoja, kad budri jos akis (gal, sakau, ta, trečioji?) niekada neužsimerkia, mato ir fiksuoja viską. Negi tokia smulkmenėlė, kaip balsavimo slaptumas, gali ją nuo kontrolės manijos imti ir išgydyti? Tikrai ne, čia rimtesnių priemonių reikia. Vis vien norite ginčytis, kad joks valdovas taip iki šiol nedarė, stebėtojais nebuvo ir į rinkėjų namus nesibrovė? Tai ir puiku, kad nedarė! Ir vėl mūsų valdovė spindi, ir vėl ji pirmoji, gal netgi ir Gineso biblijon yra šansų patekti? Džiaugtis reikėtų ir palaikyti visapusiškai, o ne piktintis ir komentaruose tulžį lieti. Gėda, mielieji, kad esate tokie nesupratingi ir stojate piestu prieš rinkimų sistemos neįteisintas naujoves.

Šit ašai, elgiausi priešingai, nei tie visi pikčiurnos. Kai didysis ir amžinasis rinkimų valdovas išdidžiai pareiškė, kad mūsų didenybė gali stebėti pavaldinių balsavimą kaip pilietė, o ne kaip valdovė, nusprendžiau tapti pilietiniu stebėtoju. Išsiruošiau ir aš į ilgą stebėtojo kelią paskui valdovės galingąjį džipą. Netoli nukeliavau, deja. Ne ne, ne dėlto, kad „zapukas“ mano paskutinį kvapą išleido. Manasis žirgelis nepavargo, bet kelią jam pastojo budrūs rinkimų sargai. Atseit, joks tu ne stebėtojas, tu tik varpininkas be varpinės ir stebėti balsavimo procedūrų tau nevalia. Keliauk namo, o jei nepaklusi, teks imtis procedūrų – nemalonių, bet veiksmingų, ilgam tave išgydysiančių nuo noro stebėti. Visur kištis ir viską stebėti mūsuose gali tik valdovė ir jos artimiausioji svita, tam reikalui galinti net ir rajoną be valdžios palikti. O visokie piliečiai lai atlieka pilietinę pareigą prie urnų, o ne stebėjimo postuose. Kaip byloja patarlė, „Smalsumas pražudė pelę“, vadinasi, pražudyti buvusį varpininką bus niekų darbas.

Tai kaip čia išeina, mielieji, a? Valdovė gali viską stebėti ne tik kaip valdovė ir kontrolės maniakė, kandidato antroji pusė ir agitatorė, bet ir kaip pilietė? O jau vargšas varpininkas be varpinės nebe pilietis, ar ką? Ar man stebėjimo manija pasireikšti negali? Nieko nebus, raitysiu skundą rinkimų valdovui, lai bent jau antrame ture leis mano prigimtinei pilietiško stebėtojo teisei pasireikšti. Gal tada būsiu valdovės pastebėtas ir įvertintas, ant naujų baldų pasėdėti pakviestas. Galėsiu tuomet ir jums savo pastebėjimus iš stebėjimo papasakoti. Iki kitos savaitės, mielieji, produktyvaus stebėjimo jums. Stebėkite patys ir nebūsite stebimi.

Jūsų neatsistebintis Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*