Pilietis piliečiui. Maisto švaistymas – socialinė ir aplinkosauginė problema
Užaugau kaime, todėl niekada nekildavo rūpesčių dėl išmetamo maisto, juk viskas atitekdavo gyvuliukams. Apsigyvenus mieste, teko priprasti, kad nuo šiol reikia elgtis atsakingiau, juk nemesi į konteinerius maisto produktų. Ilgainiui išmoksti gaminti tiek, kad neliktų, o jei liko – tuos likučius panaudoti. Ir savo aplinkoje matau tikrai atsakingai su maisto likučiais besielgiančius žmones: vieni sudžiovintas duonos pluteles atiduoda turintiems augintinių, kiti visus likučius sąžiningai kaupia ir išveža giminėms į kaimą. Pastaruoju metu vis matydama reklamą „Vartok atsakingai“ apie didžiulius išmetamo maisto kiekius, buvau šventai įsitikinusi, kad Širvintose tikrai nerasi išmetamo maisto. Šios dienos pašnekovė mano iliuzijas sudaužė į smulkiausias šukes. Paklausykime jos.
Pusamžė moteris, pasivadinusi Marija, nėra benamė. Ji turi šeimą, turi namus. Laiko karvę, augina veršį, sodina daržus. Tiek Marija, tiek jos vyras neturi darbo, o iki pensijos dar ne vieneri metai. Jiedu niekada nebuvo Darbo biržos klientais, neprašė socialinių pašalpų. Tad visos jų pajamos – sūnaus neįgalumo pensija. „Su ištiesta ranka prie valdiškų įstaigų durų mes nėjom ir neisim,“ – tikina Marija. Kaipgi jos šeima išgyvena?
„Parduotuvėje lankausi labai retai, – prisipažįsta moteris. – Nėra reikalo.“
– Kaipgi galima apsieiti be parduotuvės?
– Konteineriuose galima tiek visko rasti! Ne kokių apipelijusių atliekų, o gero, kokybiško maisto.
– Tai kiek konteinerių patikrinat, kol randat kažką tinkamo?
– Aš turiu „savo“ konteinerius, tik juos ir tikrinu. Konkrečios vietos, atleiskit, nenurodysiu. Į kitus konteinerius nekišu nosies, mes griežtai pasidaliję ir konkrečiai. Žengsi į svetimą teritoriją – atsirūgs. Mes dirbam sąžiningai.
– Kiek jūsų yra?
– Tiksliai nepasakysiu, pasitarimų ir pasisėdėjimų mes nerengiam, kiekvienas dirbam savo teritorijoje ir tiek.
– Ką šiandien galima rasti konteineryje?
– Daug ko. Ir kokybiškų rūbų ir apynaujų ar net visiškai naujų įvairių apyvokos reikmenų. Ir, žinoma, maisto.
– Koks tai maistas? Ką radot, sakykim, per porą praėjusių savaičių?
– Tris nepaliestus kibirėlius medaus, šaldytą kiaulės galvą. Ji dar nebuvo spėjusi atšilti, matyt, neseniai išnešta. Šaltieną valgėm keletą dienų. Gal poros kilogramų dydžio rūkytos šoninės gabalą. Neprapjautą rūkytą dešrą. Kokybišką, brangią, tokią gal tik švenčių proga sau leistumėt nusipirkti. Didelę plytą rusiško šokolado – irgi neišpakuotą, nepaliestą. Penketą „Mars“ batonėlių. Duonos kaskart parnešu tiek, kad karvutei ir veršeliui nereikia nei grūdų, nei miltų, pakanka duonos. Pasitaiko ir šaldytos žuvies, ir kitokių produktų, visko ir neišvardinsi. Uogienių jau nebeimu, atsibodo, tiek jų būna išmesta. Pusę butelio degtinės ar likerio irgi neretai galima rasti, čia gal žmonos vyrų atsargas iškrausto?
– Iš kur tokie maisto kiekiai? Gal ir parduotuvės šitaip atsikrato pasibaigusio galiojimo produktų?
– Girdėjau, kad būna ir taip. Nors parduotuvės taip elgtis nelabai gali, nedidelius kiekius išmeta. Bet negaliu to tvirtinti, mano teritorijoje parduotuvių nėra, tik daugiabučiai namai.
– Koks jausmas rausiantis konteineriuose?
– Pripranti prie visko. Kai esi vargšas, negali pasirinkti veiklos. Konteineriai padeda mano šeimai išgyventi, todėl einu ten kaip į darbą. Apsimoka.
Štai taip. Pasirodo, ir mūsų mieste konteineriai kraustomi ir teritorijos pasiskirstymas egzistuoja. Bet labiausiai stebina išmetamo maisto kiekiai. Kokybiško maisto. Neturiu priežasties abejoti Marijos žodžiais, kam gi jai girtis ar meluoti? Kažkas neįsivaizduojamo – negi kokybiškam maistui vieta konteineryje, negi nėra kam jo pasiūlyti ir atiduoti?
Apie maisto švaistymą paprašėme pakomentuoti Maisto banko Vilniaus regiono padalinio vadovo Modesto Basčio.
Modestą Bastį kalbino V. Patinskienė
Parašykite komentarą