Pasidalink per Facebook!

Vis dažniau interneto platybėse stebime žinutes apie pilietinę iniciatyvą sutelkti pavienius asmenis ar nevyriausybines organizacijas ir suteikti visokeriopą paramą žmogui, patekusiam į bėdą ar nesėkmių verpetą. Neseniai rašėme apie pilietį Julių Davidonį, kuris neliko abejingas Širvintų rajono gyventojo, vienišo tėvo nelaimei sudegus namui ir, sutelkęs piliečių bei verslo atstovų pajėgas, iš seno tvarto pastatė jaukius, patogius namus.

Dar viena istorija apie pagalbą vienas kitam Širvintų rajone nutiko visai neseniai. Asociacija „Šeimos pagalbos centras „Lašelis““ sulaukė skambučio iš pilietės Kristinos Girdvainienės. Ji teigė, kad žinanti moterį Ritą [vardas pakeistas – red. pastaba], kuri kitą dieną po skambučio turi grįžti iš gimdymo namų, bet visiškai nepasiruošusi naujagimio sutikimui, parsivežimui nei tolesniam auginimui. Šeimos pagalbos centro „Lašelio“ savanoriai susisiekė su ne kartą jų globojamoms šeimoms padėjusiai, iš Širvintų nutekėjusiai į kitą Lietuvos miestą, Arevik Oganian, kuri per dieną suorganizavo visą reikiamą paramą. Jai į talką atėjo direktorės Loretos Mickūnaitės vadovaujama „Pagalba visoms Lietuvos šeimoms“ grupė, priklausanti VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“. Direktorė su savanoriais tą patį vakarą, sulaukę SOS signalo, surinko kūdikiui ir jo 4 metų broliukui viską, ko reikia mažylių priežiūrai ir auginimui: lovelę, vystymo lentą, buteliukų sterilizavimo aparatą, vežimėlį, nešyklę, drabužius, sauskelnių pradžiai, žaislų ir kitokių svarbių daiktų. Beliko visą paramą atsivežti iš Kauno į Širvintų rajoną. Čia nedvejodamas sutiko padėti Širvintų parapijos globos namų valdytojas Sigitas Kirtiklis. Per vieną parą nuo pagalbos prašymo Rita su naujagimiu buvo aprūpinti visais būtiniausiais daiktais.

Pakalbinome Kristiną Girdvainienę ir pasiteiravome, kodėl ji, sužinojusi apie naujo vaikelio gimimą, kuriam dėl nežinomų priežasčių jo mama visiškai nepasiruošė, neliko abejinga?

„Apie šią šeimą sužinojau iš savo uošvio. Jis lankosi tame kaime, kuriame gyvena Rita. Uošvis pasakodamas apie tai, kad būtų geriausia, jog vaiką mama paliktų gyvybės langelyje, negalėjo sulaikyti ašarų. Aš taip pat susigraudinau, pagailo man mažiuko. Užvirė man viduje ir pagalvojau, kad reikia kažką daryti. Dažnai teikiu paramą nepasiturintiems pagal savo šeimos išgales, bet šiuo atveju supratau, kad nesugebėsiu viena šiai mamai padėti, todėl pagalvojau apie Šeimos pagalbos centrą „Lašelis“. Ėmiau ir paskambinau, papasakojau situaciją ir paprašiau pagalbos. Tvirto pažado padėti negavau, bet buvau labai maloniai nustebinta, kai „Lašelio“ atstovė perskambino po kelių valandų ir pranešė, kad Ritos šeimai padėti sutiko mūsų kaime kažkada gyvenusi Arevik Oganian ir organizacija, kurioje ji savanoriauja [VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ – red. pastaba]. Neseniai aplankiau mažylį ir Ritą. Viskas jiems gerai, visais paaukotais daiktais naudojasi, mažylis aprengtas, pamaitintas ir prižiūrimas. Dabar pagalvoju apie kitus vaikus, kurie palikti gatvėje, gal juos ištiko dar baisesnis likimas. Jei tik kaimynai ar kažkas, kas mato, kad būsima mama neplanuoja vaikelio pasilikti, paskambintų artimiausiam pagalbos centrui, paprašytų pagalbos, nepaliktų mamos vienos, manau, pamestinukų būtų mažiau. Rodos, aš tik paskambinau, o pažiūrėkit, kiek žmonių ir organizacijų prisijungė ir per vieną parą problema buvo išspręsta. Kartais atsisėdu, pagalvoju apie tai ir apsiverkiu…“ – pasakojo Kristina Girdvainienė.

– Arevik, kas Jus skatina nelikti abejingai kitų nepritekliui?

– Aš vaikystėje niekada nebuvau alkana, visada turėjome stogą virš galvos, buvome tvarkingai aprengti, bet tai nereiškia, kad visuomet buvo lengva. Nuo ankstyvos vaikystės mačiau uoliai ir sunkiai dirbančius tėvus, kurie kaip įmanydami stengėsi mumis (manimi ir broliu) pasirūpinti. Nors darbas atėmė daug tėvų dėmesio, bet jie visada mums skiepijo ir savo pavyzdžiu rodė, kad visų pirma, reikia būti žmogumi… Be tėvų pavyzdžio, turėjome dar kelis autoritetus – nuostabią pirmąją mokytoją Ziną Stonienę ir močiutę Marytę Tukačiauskienę, kuri mus augino, nors mūsų nesieja jokie giminystes ryšiai. Žodžiu, mane supo puikūs pavyzdžiai.

– Kodėl verta gaišti savo laiką?

– Mes labai dažnai teisiame ir kritikuojame kaimynus, valdžią, aplinką ar dark ką nors. Mes norime gyventi tobulame pasaulyje, o kai taip nenutinka, dėl to kaltiname visus aplinkui. Tik ar dažnai susimąstome, ką patys esame padarę, kad kažkas pasikeistų? Manau, kad reikia pradėti nuo savęs. Ne visi mes galime padaryti kažką globalaus, bet mažais žingsniukais keisti aplinką, kurioje gyvename – galime visi. Taigi, mano atsakymas – verta, nes noriu, kad mane suptų draugiška bendruomenė, kad žmogus žmogui būtų draugas. Žinau, kad skamba labai banaliai, bet turbūt ir aš labai banali.

Apie tai, kodėl žmonės padeda vieni kitiems, paprašėme pakomentuoti www.psichologasinternetu.lt  psichologės Kristinos Šironienės. Komentarą galite pamatyti čia:

Vis dažniau interneto platybėse stebime žinutes apie pilietinę iniciatyvą sutelkti pavienius asmenis ar nevyriausybines organizacijas ir suteikti visokeriopą paramą žmogui, patekusiam į bėdą ar nesėkmių verpetą. Neseniai rašėme apie pilietį...