Pirmoji Lietuvos sostinė – mūsų rajono pasididžiavimas
Valda PATINSKIENĖ
Apkeliauta jau pusė rajono. Aplankytos Alionių, Čiobiškio, Gelvonų, Jauniūnų seniūnijos. Susipažinta su garbingais ir gerbiamais tų seniūnijų gyventojais. Gaila, kad laikas ribotas ir ne su visais pavyko susitikti. Ateityje, suksim ratą iš naujo, manau, bus progų pasimatyti su senais pažįstamais, o ir su naujais bus galimybė susipažinti. Tai laukia ateityje. O šiandien lankiausi žilojoje sostinėje – Kernavėje. Gražu čia vasarą, gražu ir šiuo metu. Daug lankytojų, ekskursantų vasarą, jų sutikau ir dabar. Šeimos su vaikais leidžiasi rogutėmis nuo kalno šlaitų. Juoko ir krykštavimo pilna Kernavė. Gražu. Jauki senoji sostinė, išdidžiai gyvenvietės centre stovi bažnyčia, o prieš ją, tarsi saugodamas nuo blogio – Mozė su Dešimt Dievo įsakymų. Nemačiau atvykėlių, kurie praeitų pro šalį nepaskaitę šių įsakymų. Kernavė nesušalusi, gyventojai neišsislapstę namuose. Nemažai vietinių sutikau pagrindinėje Kerniaus gatvėje, nors kernaviškiai mane pataisė: „Ne Kerniaus gatvė, o Kerniaus alėja. Taip mes vadiname šią centrinę gatvę“. Dabar žinosiu, kad dviejose sostinėse yra alėjos: senojoje – Kerniaus, o laikinojoje – Laisvės.
Ne vien apie alėją kalbėjo kernaviškiai. Visi, su kuriais pabendravau, geru žodžiu minėjo buvusį seniūną Stanislovą Gaidakauską. Nemažai metų atidirbęs seniūnas užsitarnavo kernaviškių pagarbą ir autoritetą. O kai paklausiau Stanislovo, kaip jam sekėsi eiti seniūno pareigas vienuolika metų, jis kukliai atsakė, jog jis buvo šios teritorijos ūkvedys.
„Man reikėjo tik padėti atsakingiems darbuotojams atlikti jų numatytus darbus. Rasos šventes režisuodavo ir ruošdavo Širvintų kultūros centras. Valstybinei Mindaugo karūnavimo dienai Gyvosios archeologijos dienos renginius įtemptai dirbdavo muziejaus darbuotojai. Man tekdavo tik prižiūrėti, kad būtų tvarkingas, švarus miestukas. Tik geru žodžiu galiu paminėti buvusią kultūros namų direktorę Loretą Orakauskienę, tačiau puiki ir dabartinė filialo vadovė Kristina Stankevičienė. Ranka rankon dirbom su muziejaus vadovu Sauliumi Vadišiumi. Dabar, atrodo, kad viskas buvo gražu ir gera, tačiau turėjome dėl ko pasiginčyti, kiekvienas gindavome savo nuomonę, tačiau ne dėl asmeniškumų, o tik dėl to, kad viskas būtų gerai, pavyktų numatyti darbai.
Žinoma, Kernavė per šiuos mano darbo metus smarkai pasikeitė į gerąją pusę. Vykdant projektą centrinėje gatvėje, sutvarkytas apšvietimas, įrengti pėsčiųjų takai. Kernavė dabar žinoma visame pasaulyje kaip kultūrinis UNESCO Pasaulio paveldo objektas, todėl čia lankosi ekskursijos, svečiai iš viso pasaulio,“ – savo darbo patirimi dalinosi buvęs seniūnas.
Senjoru tapęs seniūnas vis kalbėjo apie jį supusius geranoriškus darbuotojus. Gyrė socialinę darbuotoją Zitą Svetlikauskienę, šiuo metu dirbančią raštvede. Jai tekdavęs nemažas krūvis lankyti vienišus, pasiligojusius atokiau gyvenančius žmones. Seniūnas kartu su socialine darbuotoja rūpindavosi, kad būtų nuvalyti keliai, atvežtos malkos, nugabenti ligoniai į atitinkamas gydymo įstaigas. Visi gyventojai turėjo reikalų su senūnija, turėjo ir turės, nes čia pagrindinis administracinis centras. Visi svarbūs ir skubūs reikalai sprendžiami vietoje. O tų reikalų visada atsiranda kiekvienam.
Artimiausiu metu dažniau apsilankydama Kernavėje sužinosiu, kaip pasikeitė gyvenimas čia gyvenantiems, kokie pokyčiai laukia ateityje. Tad iki malonių susitikimų, gerbiamieji kernaviškiai.
Parašykite komentarą