Po apsilankymo Alionių seniūnijoje
Valda Patinskienė
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų lapkričio 16 d. laikraščio „Širvis“ 44-ame numeryje.
Važinėjau, vaikščiojau po Alionių seniūnijos teritoriją, labai daug ką pamačiau, daug su kuo susipažinau ir su kai kuo net susidraugavau. Gaila skirtis su Alionių seniūnijos gyventojais, bet ir taip jau ilgai tęsėsi mano lankymasis šioje seniūnijoje. Jau laikas sukti ratus pagal abecėlę į Čiobiškį. Gal šioje seniūnijoje būsiu draugiškiau sutikta nei Alionyse. Nuvykusi į Alionis, negalėjau pasikalbėti su seniūnu S. Bankausku dėl jo perdėto užimtumo, seniūnijos darbuotoja V. Mažulienė taip pat nepatarė, kuriuos šio krašto žmones aprašyti. „Visi geri, visi vienodi,“ – tai seniūno ir minėtos darbuotojos žodžiai. Gal ir teisingai, „visi geri“, bent man taip pasitaikė. Tačiau ar visi vienodi – nepasakyčiau. Kaip galima palyginti tautodailininką Julijoną Gridziušką, kurio darbai puikuojasi daugelyje Lietuvos vietų, ir jauną gražiai namų aplinką besitvarkantį Janą Gotovtą. Abu geri šio krašto gyventojai, o iki vienodumo toli šaukia. Štai Pokiškių kaimo gyventoja Teofilė Striškienė puikiai su sūnaus Vytauto ir marčios Dalytės pagalba besitvarkanti savo sodyboje, o kiek gražių žodžių apie ją ir sūnų teko išgirsti besikalbant apie Pokiškių mokyklą. Ilgametės šios mokyklos mokytojos Janina Garbatavičienė ir Aldona Sprogienė, pasakodamos apie šios mokyklos mokinius, vis prisimindavo T. Striškienės darbštumą ir nuoširdumą. Gerbiamas mokytojas užtikrinau, kad T. Striškienė tokia yra ir dabar. Pačiai dabar įdomu, kaip sekėsi žemės ūkio darbai Nijolės ir Juozo Surgėlų šeimai, kaip pavyko jų anūkui Modestui padirbėti per vasarą Norvegijoje, kokia auksinių rankų meistro Zenono Subačiaus ir jo žmonos Jadvygos sveikata. Ką šiuo metu savo šiltnamiuose veikia jaunoji šeimininkė Agnė Vyšniauskaitė, o mama Gražina ir tėtis Vidmantas, ar dar reikalingi jai kaip konsultantai? Kaip sekasi Mažulių, „…kurie augina svetimus vaikus..“ šeimai? Ten ūkis didelis, bet yra jaunieji Mažuliai, dvi kartos darbščių žmonių gali kalnus nuversti. Na, o visų mylima ir daugelio minima Donata Apavičienė. „Ką ten Donata, vadinkit mūsų Danute,“ – taip apie socialinę darbuotoją kalbėjo Juodiškių kaimo ir ne tik Juodiškių seneliai, kuriems Danutė, būdama daug jaunesnė, seneliams ir neįgaliesiems atstoja mamą. Netoli nuo Juodiškių centro įsikūrusi ūkininkų Rimos ir Danieliaus Galinių šeima. Tada, kai lankiausi buvo tik javapjūtės pradžia, dabar, manau, jau viskas seniai sutvarkyta ir pamiršta, planuose nauji pavasario darbai. Jauna, stipri, darbšti kaip bitučių šeima Galiniai bendrai neša medų į savo šeimos ūkį. Gražus pavyzdys jaunimui. Pavyzdžiu galima laikyti ir Ramūną Apavičių, kuris jau kelerius metus nebegyvena Juodiškiuose, o atlėkdamas laisvalaikiu ne tik padeda mamai sodyboje, bet ir savo iniciatyva įkūrė Juodiškių kumetyne senienų muziejų. Dar ir kumetyno aplinką su draugais numatęs sutvarkyti, panaikintam šuliniui gyvybės įkvėpti. Su tokiais entuziastais daug ką galima būtų padaryti, bet trūksta supratimo, geranoriškumo ir palaikymo iš vietinės valdžios. Vasarai besibaigiant jau nebefunkcionuojančios mokyklos kieme buvo surengta puiki šventė „Paukščiai išskrenda, kad sugrįžtų…“, o ir dar pažintis su svetingomis Juodiškių dvaro dvasiomis. Visur suspėjanti Ingrida Didžiokienė, tada dar Juodiškių filialo vadovė, dabar jau Alionims vadovauja, jai visada talkinantis, nepamainomas ir su niekuo nesupainiojamas dainininkas, pasakorius, vakaro vedėjas Justinas Blažys.
Tai tiek suspėjau per šį laikotarpį susipažinti, pamatyti ir papasakoti apie Alionių seniūnijos gyventojus – geri, kūrybingi, darbštūs, nuoširdūs, tik jokiu būdu ne visi vienodi, kaip sakė seniūnijoje. Su vienodais neįdomu, o Alionyse tik spėk dairytis, pas kiekvieną vis kitaip ir kiekvienas vis kitoks. Taip ir turi būti. Taip ir toliau. Manau, ne ilgam išsiskirsime. Tad iki pasimatymo. O dabar iki susitikimo su čiobiškiečiais.
Parašykite komentarą