Naujausios žinios

Pokalbis su savimi

Vilma Šidlauskienė

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 24 d. laikraščio „Širvis“ 21-ame šių metų numeryje.

Kelias

Visi mes esame kelyje. Kelyje į pažinimą, patirtį, atradimus, savirealizaciją. Vieni keliauja lėčiau, kiti greičiau. Vieni aklai, kiti – tiksliai pagal planą. Kiekvienas su savo klaidomis ir praradimais. Ir – be abejo – su atradimais ir pasiekimais. Negalima sakyti, kad kiekvienas nešamės savo kryžių. Nes kitoje rankoje nešamės nugalėtojo karūną. Bėdoje kryžius rankas nusveria, džiaugsme – karūna suspindi, kasdienybėje tiesiog einame…

Aš einu aklai. Niekuomet gyvenime neturėjau plano. Man patinka nežinoti, kas manęs laukia už „kito kalnelio“ ar posūkio.

Kai dirbau žurnaliste, man atrodė, kad tai – mano gyvenimas, mano pašaukimas ir mano kelias. Mylėjau žmones, greitai ir stipriai pamilau Širvintas su visais rajono miesteliais, kaimeliais. Širdis džiaugdavosi gražiomis apylinkėmis, mėgdavau bendrauti su žmonėmis – kiekvienas man būdavo lyg mažas atradimas su daugialypiu ir margu savo pasauliu…

Buvo ir kryžius. Tai amžinas nepriteklius ir politiniai Širvintų ypatumai. Bet žinote, visai nenoriu gręžiotis atgal ir apie tai kalbėti. Padėjau tašką. Skaudžiai. Labai skaudžiai.

Išmokau savo pamokas ir mėginu eiti toliau.

Šiandien

Šiandien ir vėl man skauda galvą. Matyt mano pasirinkimai tokie – kur sunkiausia, kur daugiausiai dramos ir išbandymų.

Tik veiklos laukas visai kitas.

Šiandien sprendžiu socialines problemas. Naktimis nemiegu dėl vaikų, gyvenančių rizikos šeimose, jų šeimų. Kasdien suku galvą, kaip jiems padėti įgyti teisę į saugią ir orią vaikystę. Kad nebūtų mušami, nevaikščiotų utelėti, smirdantys, kad nepatirtų patyčių ne tik iš savo bendraamžių, bet ir iš tėvų, mokytojų, kaimynų…

Žinote, jei viską dabar surašyčiau, ką šia tema galvoju, ką jaučiu, ką iškentėjau tamsiomis naktimis užpuolus nemigai, tikriausiai, neturėtumėt laiko perskaityti mano rašliavos.

Net saldu, kaip norisi prirašyti daug. Tačiau, jei žurnalisto pareiga – rašyti viską ir taip, kaip yra, tai dirbant socialinėje srityje atsiranda atsakomybė – parašyti viską reiškia įskaudinti tuos, kuriems norėtum palengvinti gyvenimą. Taip, mums patinka kapstytis kitų bėdose, skaityti pikantiškas detales, maitinti savyje tą kraujo ištroškusį drakoną, kuris auga po kiekvieno rezonansinio įvykio ar straipsnio.

Tačiau kiekvienas kraujo lašas drakonui – skausmo ašaros istorijos dalyviams. Tad renkuosi tylėti.

Štai tokie gyvenimo posūkiai – nuo galimybės išsilieti, iki visiškos tylos. Kuri kartais tikrai labai daug kainuoja…

Įvertinimas

Jis atėjo labai greit. Gal net per daug greit. Nesijaučiu nuveikusi daug. Tik pradėjau. Bet nuo pat pradžių – visa širdimi. Galbūt tai ir buvo pastebėta. Gal mes atpratome būti atviri ir nebemokame dalinti savęs?

Man savęs negaila. Man nuobodu gyvenime rūpintis vien savo užuolaidų atnaujinimu ar batelių spalva. Taip, nebeturiu laiko laiku nueiti pas kirpėją, 100 metų nebuvau normaliose parduotuvėse, dar nei karto nebuvau „Lid’le“. Na ir kas? Kitais metais bus vėl naujos mados, statysis nauji prekybos centrai, kiti bankrutuos. Lai lekia tas pasaulis pro šalį…

Kai nuvykome į Prezidentūrą, tyliai sau pagalvojau – čia, svarbiausioje šalies vietoje, randu daugiau supratimo, draugiško palaikymo negu daug artimesnėje aplinkoje. Ir juodoms mintėms apnikus paguodos ir supratimo ieškau būtent čia… Tai daug ką pasako apie mūsų visų situacijos suvokimą ir atsakingumo lygį.

Kodėl?

Nenoriu rašyti apie kažkieno gyvenimus. Tačiau norėčiau pamėginti atsakyti į daugeliui kylantį klausimą – kodėl tiek daug žmonių gyvena anapus „teisingo gyvenimo“ ribos. Manau todėl, kad tiesiog visi negali būti vienodi. Kad ir kokią idealią sistemą sukurtume, kažkam ji netiks. Vieni mūsų – labiau konservatyvūs, kiti laisvesni. Vieni darbštesni, kiti kūrybiškesni. Vieni linkę labiau vartoti, kiti – dalintis… Šiandien labai svarbu „būti ant gyvenimo pulso“ – skubėti, paviršutiniškai visur spėti, apgraibomis nudirbti 100 darbų, būti kompetentingu net keliose srityse, turėti daug ryšių ir taip toliau. Yra žmonių, kurie tiesiog nespėja, nesupranta, nenori, nemoka, pernelyg jautrūs, pernelyg išdidūs, neturi motyvacijos… Tik nereikia apie jų ydas – jų turime visi. Tik vienos ydos šiais laikais netgi virsta privalumais, o kitos nustumia į pragaištį. O paleidus gyvenimo vairą pasivyti labai sunku…

Nežinau, ar kritimo priežastis yra alkoholis. Gal kai kuriais atvejais, kai to išmokstama iš tėvų ar aplinkos – taip. Tačiau kiek matau aplink kritusių, dažniausiai priklausomybė yra tiesiog būdas pabėgti nuo visko, ko negali pasiekti…

O ar dažnai mes pasiryžę padėti pasiekti? Ar esame tiek atlaidūs ir kilnūs, kad galėtume suaugusį ir pasiklydusį žmogų užauginti iš naujo lyg vaiką?

90 procentų atvejų tai padėtų, tačiau iš tų 90 procentų 99 procentai mėginimų žlugtų, nes mes tiesiog nemokėtume savęs atiduoti tiek, kiek reikia.

Lengviau padėti vaikams. Gal ir svarbiau. Kiekvienas suaugęs kiekvieną akimirką gali pasirinkti gyventi kitaip. Vaikai pasirinkimo neturi.

Kodėl reikia kažką keisti?

Taip, visi labai norėtume, kad pakeistų „kažkas“. Tik tas „kažkas“ gal visai ir neateis, tad keisti turime patys. Nes jei leisime vaikui užaugti „bet kaip“, jei tylėsime, kai jį skriaudžia, jei ramiai miegosime, kai jis verks be ašarų iš baimės, vieną dieną… Tebūnie jis išsikapstys pats, gal netgi nekęs alkoholio, smurto, taps visai normaliu piliečiu ir niekam netrukdys. O jei ne???

Ką gali padaryti tu?

Bebūtina visiems tapti globėjais, socialiniais darbuotojais ar kitokiais gelbėtojais. Yra daug kitokių būdų. Mėgsti skaityti? Išeik su knyga į lauką, pliažą ar parką ir pasiimk su savimi dar 5 knygas vaikams. Pasidėk šalia savęs ant suoliuko ir, kai koks nors vaikas paklaus, kam jos – pakviesk paskaityti kartu…

Nori padėti konkrečiu darbu? Gali numegzti jiems kojinių. Bet dar geriau – nuvažiuok į kurį nors dienos centrą ar globos namus ir pamokyk megzti vaiką. Kad ir vieną. Kol mokysitės, galėsite pakalbėti apie tai, kaip žmogui padeda kasdienis pareigų atlikimas.

Gali nuvykti pas vaikus su muzika, pieštukais, kritusiais medžių lapais, grėbliu, šiukšlių maišais – kuom tik nori. Svarbu, kad veikla patiktų pačiam, atrodytų naudinga ir svarbi visiems. Tuomet vaikas tavimi patikės. Nebūtina netgi kur nors vykti. Sudėtingo likimo, apleistų vaikų pilna visur.

Nesąmonė, kad iškoneveiks ir „pasiųs“. Nebent iš netikėtumo ar baimės būti išduotam, paliktam. Iš baimės, kad patikės, o tu tiesiog nueisi…

Bijai atsakomybės, prisirišimo, nemoki bendrauti su sudėtingo likimo vaikais? Rask sau artimą dienos centrą ir paklausk, ko trūksta.

Nepasitiki, bijai, kad tavo pagalba nepasieks vaikų? Nežinau, gal kur taip ir yra, tačiau dažniau matau tokius, kurie ir iš namų viską tiems vaikams neša ir dažniau dirba iš pašaukimo, nei siekdami sau naudos.

Pabaiga

Nežinau, kiek dar liko manęs „už“ tų socialinių bėdų. Lyg ir turiu gyvenimą, kuriuo galėčiau džiaugtis. Tačiau net nemirktelėjus jį atiduodu tiems, kuriems reikia manęs.

Vilma Šidlauskienė

Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*