Pasidalink per Facebook!

Paskutinį balandžio sekmadienį, šiemet balandžio 24 d., nuo 1998 metų Lietuvoje švenčiama Tarptautinė gyvybės diena. Tai Gyvybės kultūros skleidimo diena. Ją švęsti pasiūlė Kardinolų konsistorija dar 1991-aisiais, tačiau šventė išpopuliarėjo 1995 metais, ją aktyviau paraginus švęsti popiežiui Jonui Pauliui II. Pasak Popiežiaus, „Tik pagarba gyvybei gali būti esminių ir brangiausių visuomenės gėrybių, kaip antai demokratijos ir taikos, pamatas.“ Tarptautinės Gyvybės dienos tikslas – paskatinti visuomenę susimąstyti apie žmogaus gyvybės slėpinį, skirti daugiau dėmesio žmogaus gyvybės prasmei ir vertei. Dėl tos priežasties jau trečius metus iš eilės skelbiami Gyvybės apdovanojimai, skirti pagerbti prie gyvybės puoselėjimo tiesiogiai ir netiesiogiai labiausiai prisidėjusius asmenis, organizacijas bei iniciatyvas. Tad stabtelėkime ir iš naujo pamąstykime, kas yra svarbu šią dieną.

Šeima yra naujos gyvybės lopšys

Gyvybės diena iš naujo mums prabyla apie vyro ir moters meilę, santuoką, ištikimybę, šeimą, nes šeima yra naujos gyvybės lopšys. Regis, kiekvienas sąmoningas, doras ir geros valios žmogus turi saugoti ir mylėti žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Peržvelgę viešąją erdvę, pastebėsime, kad pastaruoju metu labiau vertinama ne darni pora, o emancipuota, seksuali, karjeros laiptais lipanti moteris, seksualus, žavus, savimi pasitikintis vyras. Šeima šioje vertinimo skalėje atsiduria „n“-toje vietoje. Darbą lengviau susiranda vaikų, o ypatingai mažų, neturintys žmonės. Apie daugiavaikes šeimas net nekalbame. Į jas žiūrima, kaip išprotėjusius. Be to, gyvybės atsiradimas šeimoje dažnai palydimas tokiomis frazėmis, kaip: „Aš dabar nenoriu“, „Man nereikia“, „Mes nepasiruošę“, „Mes vartojame kontraceptikus“, „Mes ne „asocialai“, kad turėtume daug vaikų.“ Ispanijoje gyvenanti Rosa Pich-Aguilera Roca su savo vyru laimingi jaučiasi užauginę aštuoniolika vaikų. „Kai laukiausi šešto vaiko, kiti vaikai buvo atitinkamai penkerių, ketverių, trejų, dvejų ir vienų metų, ir kai eidavome gatve, žmonės į mane žvelgdavo kaip į beprotę. Tačiau dabar į mane tie patys žmonės žiūri su pavydu, nes aš visada esu puikioje draugijoje, visada linksma, mums su šeima visada smagu. Nes didelėje šeimoje džiaugsmas, atrodo, dauginasi, čia labai daug juoko. O visokios problemėlės, nemalonumai kaip tik sumažėja, nes juos dalijamės tarpusavyje. – viename iš savo interviu žiniasklaidai teigia Rosa Pich-Aguilera Roca. – Mes abu su vyru norėjome turėti didelę šeimą, bet pirmas vaikas gimė turėdamas širdies ydą. Mirė antras ir trečias vaikai. Ir gydytojai patarė mums daugiau vaikų neturėti. Tačiau niekas neturi teisės lįsti į sutuoktinių lovą – nei ministras pirmininkas, nei kunigas, nei draugė, nei mama, nei anyta. Tai yra žmonos ir vyro sprendimas turėti vaikų ir kiek jų turėti. Kai laukdavausi, man buvo atliekami tyrimai, siekiant sužinoti, ar vaikelis sveikas. Jei jis būdavo nesveikas, man sakydavo, kad, pagal Ispanijos įstatymus, aš galiu nutraukti nėštumą. Tačiau tai yra mano vaikas, ir aš jo negaliu žudyti. Tačiau jei jis gims neįgalus ir Dievas jį pasiims – tokia Jo valia.“

Paminklai motinystei

Gyvybės dieną švenčiame, kad paneigtume mirties kultūrą. Šią dieną prisimenami visi, kurie ne savo noru iškeliavo Anapilin: paniekintieji, nukankintieji, ištremtieji, nužudytieji. Paskaičiuota, kad per 50 okupacijos metų buvo nužudyta apie trys milijonai! Kas gali pateisinti nebylų skausmą tų nužudytų, negalėjusių patirti motinos akių džiaugsmo ir tėviškos meilės?

Gyvybės dieną taip pat buvo pradėta minėti siekiant pasipriešinti eksperimentams su žmogaus embrionais mėgintuvėliuose, jų naikinimui egoizmo tikslais: dirbtiniam apvaisinimui norint susilaukti kūdikio ar kamieninių ląstelių gavimui iš embrionų norint gydyti kai kurias ligas.

Pasaulinės gydytojų katalikų „Už žmogaus gyvybę“ asociacijos iniciatyva pastatytas paminklas „Negimusiai gyvybei“ Rasų kapinėse nuolatos susilaukia pagarbos: gėlės prie jo, matyt, rodo širdies skausmą motinų, kurios dabar gailisi, neišvydusios savo sūnelio ar dukrytės. Motinai pagerbti prie moterų klinikos Antakalnyje tie patys kovotojai už gyvybę pastatė paminklą „Motinystė“.

Gyvybės diena – pasipriešinimas

Gyvybės diena – tai pasipriešinimo narkomanijai, AIDS diena. Žinoma, kad Lietuvoje yra daugiau nei 4,5 tūkst. narkomanų, apie 64 tūkst. alkoholikų, dar daugiau chroniškų alkoholikų. AIDS liga visame pasaulyje nusineša milijonus gyvybių. Tai liga, nuo kurios neapsaugo propaguojami prezervatyvai. Tai liga, nuo kurios galima apsisaugoti laikantis dvasinių vertybių, susilaikymo, ištikimybės savo sutuoktiniui.

Narkomanams gydyti taikomas narkotikas metadonas, veltui dalijami švirkštai. Metodas, kurio, kaip savęs nepateisinusio, užsienyje jau atsisakoma. Lietuvoje jo įsikibę laikosi tie, kurie gali iš to pasipelnyti, todėl ir priešinasi kitų, racionalesnių gydymo metodų įvedimui. Su alkoholizmu taip pat nekovojama: leidžiama prekiauti ištisą parą, nuolat steigiamos degtine prekiaujančios parduotuvės. Savo neblaivumo pavyzdį nuolatos rodo seimūnai, ambasadų darbuotojai, valdininkai, policininkai, televizijos žvaigždės. Jeigu taip elgtis galima valdžios žmogui, tad kodėl tuo nesekti paprastam piliečiui? Išgėręs žmogus žudo, žaloja, daro avarijas ar kitaip skriaudžia kitą žmogų. Dabar Lietuvoje per metus vienam gyventojui tenka dešimt litrų spirito, 80 litrų alaus (ir šis skaičius kasmet didėja).

Meilės įstatymo laikymosi diena

Gyvybės diena – tai meilės įstatymo laikymosi diena, kai padedame visiems silpnesniems, mažiems, ligoniams ir visiems reikalingiems mūsų pagalbos, kai neskirstome žmonių į vertingus ir nevertingus, atgyvenusius, pasenusius. Ypatingai šiandien ir kiekvieną dieną reikia kalbėti apie meilės įstatymą, nes Lietuvos ir pasaulio žiniasklaida mirgėte mirga nuo didėjančio savižudybių skaičiaus; motinos, tėvai žudo savo vaikus, o vaikai savo tėvus, senelius; Sirijoje, Ukrainoje žūsta nekalti žmonės, kėsinamasi į gyvybes Briuselyje, Prancūzijoje, Afganistane, Izraelyje. Vardan materialių vertybių paniekinamos žmogiškosios vertybės – meilė, pagarba gyvybei, kitai kultūrai, tradicijoms.

Gyvenimo prasmės ieškojimo diena

Pasak profesoriaus habilituoto daktaro Leono Laimučio Mačiūno, gyvybės diena – gyvenimo prasmės ir tikslo ieškojimo diena, tikinčiajam atsigręžiant į Viešpatį, o netikinčiajam – į savo sąžinę. „Kuriam greičiau pavyksta suvokti tą prasmę ir tikslą, tas greičiau supranta ir žmogaus gyvybės prasmę.“ – teigė profesorius. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Evangelium vitae“ rašė: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai, bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Jie taip pat skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę“.

Dabartiniai valstybės, rajonų vadovai turėtų tai įvertinti ir visada prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II ištartus žodžius, jais turėtų grįsti priimamus įstatymus, sprendimus, nutarimus bei savo darbus.

Tad visi gerbkime žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties!

Parengė Širvintų dekanato šeimos centras

Paskutinį balandžio sekmadienį, šiemet balandžio 24 d., nuo 1998 metų Lietuvoje švenčiama Tarptautinė gyvybės diena. Tai Gyvybės kultūros skleidimo diena. Ją švęsti pasiūlė Kardinolų konsistorija dar 1991-aisiais, tačiau šventė išpopuliarėjo...