Prisiminimai apie Šv. Velykas
Valda Patinskienė
Straipsnis buvo išspausdintas balandžio 19 d. laikraščio „Širvis“ 16-ame šių metų numeryje.
Artėjant šventėms arba joms praėjus, susitikus su draugais, bendraamžiais, bendraklasiais, visada, pabrėžiu, visada pokalbių metu prisimename, kaip buvo švenčiamos tos ar kitos šventės. Ypatingai prisimenamos tos anais laikais „uždraustosios“ šventės. Pasitvirtina taisyklė, kad, kas uždrausta, visada įdomiau, kyla noras pasipriešinti. Jau artėjant šv. Velykoms, klasėje kalbėdavome, kur gauti dažų margučiams, vieni gyrėsi jau jų turintys, kiti pykdavo, kad įsigijo tik sau, o apie draugus nepagalvojo. O kokie dažai buvo. Kažkokie acetoniniai buteliukuose, kvapas nosį riesdavo. Reikėjo teptukų. Tačiau marginti galėjo kaip kas sugalvojo, visokių spalvų, visokių ratukų, saulučių, brūkšnelių, taškelių… kieno kokia fantazija. Tokį darbą dažniausiai atlikdavo vaikai. Tai buvo savotiška pramoga. Tiesa, kai kas dažydavo vilnonių audinių dažais, tada kiaušiniai buvo vienspalviai. Dažydavo, kaip ir dabar, svogūnų lukštais, tačiau vaikams jie neatrodė labai gražūs. Pasiruošimas šv. Velykoms netrukdydavo mokyklai. Vaikai lakstė pas draugus, gyvenančius kaimynystėje, pasikeisdami kiaušiniais, kad būtų kuo įvairesnių spalvų. Mamos gi kepė velykinius pyragus, kiti šeimos nariai valė, tvarkė namus ir kiemus.
Sekmadienį, nuo pat ankstyvo ryto (bažnyčioje šv. Mišios prasidėdavo 7 val.) traukdavo gausūs būriai, kas pėstute, kas pasikinkę arkliukus, skubėdavo į bažnyčią. O jau pasidabinę kaip kas galėjo, moterys bent jau nauja skara pasipuošdavo.O bažnyčioje giesmių gražumas, tiesa, kai kurios ir dabar giedamos, o žmonių gausumas, uodas nosies neįkiš, sušilę mažiukai stovėdavome tarp suaugusių, nieko nesimatydavo, tik girdėjome giesmes ir kunigo žodžius. Maloniausia būdavo eiti procesiją, atvėsti, grynu oru pakvėpuoti. Gražu: vėliavos su kaspinais, vyrai ir moterys, procesijos dalyviai, pasipuošę tam skirtais drabužiais, varpai skamba… Tačiau prie bažnyčios vartų stovėdavo mokytojai ir stebėdavo, kas iš mokinių per šias Kristaus prisikėlimo šventes buvo bažnyčioje. Tada bijojome mokytojų, bijojome mokyklos direktoriaus, jau velykinė nuotaika ir sugadinta. Žinai, jei mokytojas tave pastebėjo, geruoju nesibaigs. Tačiau per šv. Velykas baimės greitai pasimiršdavo, tuo labiau, kad namuose laukdavo Velykės (kaip Kalėdų senelio) dovanos: gražiai kaspinu papuoštas krepšelis, kuriame visai kitaip numarginti du kiaušiniai ir mielos smulkmenos.
Namuose likę laukdavo sugrįžtančių iš bažnyčios ir tada, pašventinus stalą, visi susėsdavo vaišintis. Pirmiausia mušdavo kiaušinius ir koks apmaudas, kai tavo kiaušinis pirmiausiai suduždavo, nors verk. Ieškodavome stipriausio, išbandydavome daužydami į dantis, pagal garsą nustatydavome kiauto stiprumą. Pavalgę vaikai skubėdavo susitikti su draugais ir ridenti kiaušinių. Kartais išlošdavai, kartais pralošdavai kiaušinius. Parbėgi dar pasiimi kelis margučius, nes apimdavo azartas, pralošti niekas nenori. O jau juoko, o jau klegesio pilnas kiemas. Jei oras prastas, žaisdavome namuose, bet jau ne tas.
Sekmadienis toks mielas, toks įspūdinagas greit prabėgdavo, o pirmadienio rytą atsimeni, kuo nusidėjai mokyklai ir eini kaip žemes pardavęs burdamas: kvies – nekvies. Dažniausiai kviesdavo. Pagal „nusikaltėlių sąrašą“ pas direktorių „ant kilimėlio“. Mane ir ne tik mane, visada gelbėdavo mama. Ji sakydavo: „Jei kvies, sakyk, kad mama liepė – kvieskit ją, o aš jos turiu klausyti, nes juk ir mokytojai moko, kad reikia tėvų klausyti, tai kaip man elgtis?“ Kai taip vieną kartą pasakiau, direktorius išvarė iš kabineto ir daugiau manęs nekvietė. Gal tiesiog mokytojai nepastebėdavo manęs, bet dėl bažnyčios niekas su manimi iš pedagogų daugiau nekalbėjo. Pirmadieniais kai kas paslapčia į klasę atsinešdavo gražų, išskutinėtą raudoną kiaušinį. Kas tokio neturėjo, labai prašydavo padovanoti . Dovanoti irgi būdavo gaila, o jei jau gavai tokią dovaną, tai jau tokio grožio valgyti nevalia, tik pažiūrėti ir kitiems parodyti. Ilgą laiką turėjau klasės draugo man padovanotą tokį suvenyrinį kiaušinį, tačiau nieko amžino nėra, kad ir kaip gražiai jį užlaikiau – sudūlėjo.
Kai papasakojame dabar apie anais laikais besilankiusius bažnyčioje ir juos paskusdavusius mokytojus, šiuolaikiniai jaunuoliai nelabai tiki, sako: „Kokia nesąmonė. Ką blogo mokino bažnyčioje? Taip buvo pažeidžiamos jūsų teisės.“ O tada tokių teisių nebuvo. Šviesus, drąsus dabar jaunimas. Belieka tik pavydėti jų savarankiškumo, savivertės, energijos. Laisvi, nepriklausomi, pasitikintys savimi. Džiugu, kad tai mūsų vaikai ir anūkai, jie nesupranta mūsų buvusių baimių, gal todėl ir netiki, kad kažkada buvome persekiojami dėl tikėjimo. Bet Velykas vis tiek švęsdavome ir net labai linksmai.
Parašykite komentarą