Rasos šėlsmas Kernavėje
Ir vėl Kernavė šventė kultūros stebuklą – Rasas, arba dar vadinamas Kupoles, Vydūno atgaivintas 1881 m. ant Rambyno kalno ir kartojamas iš metų į metus. Dainos, rateliai, apeigos, burtai sutraukė minias žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio: Vokietijos, Japonijos, Kinijos, Lenkijos, Anglijos.
Visus pasitik žolynais apdabinti vartai, žymintys įėjimą į šventės teritoriją ir nuo kurių prasideda Rasos (Joninės) ar Kupolės. Merginos bei moterys pasipuošusios gėlių ir ąžuolo vainikais, vaikinai traukė per vartus, prie kurių juos sutartine sveikino ir šventu vandeniu šlakstė tautiniais kostiumais pasipuošę Širvintų rajono folkloro kolektyvų nariai.
Visi piliakalniai dvelkė gyvybe: vieni šoko ir dainavo, kiti atokiau nuo šokančių, kupoliavo tyloje, kas devynis žingsnius rinko devynių lauko gėlių kupolę, pagal kurią spėjo, kokie jų laukia ateinantys metai. Iš kupolių devynių žolių tylomis susipynusios vainikus, neištekėjusios merginos mėtė juos per galvas į šakotą beržą, kad sužinotų, kada ištekės.
Saulei leidžiantis, folkloro kolektyvų vedini visi traukė ant Pilies kalno piliakalnio. Maldomis ir giesmėmis pagerbė į žiemos pusę išvykstančią Saulę, kuriai padėkojo už duotą šilumą ir svetingai išlydėjo, kad sugrįžtų ir kitais metais.
Tuoj saulei nusileidus, jūra švenčiančių traukė į Aukuro kalno piliakalnio papėdę prie aukuro. Užkūrę šventą ugnį, dalyviai prašė dievų darnos, tikėjimo, ramybės, šviesos ir vilties. Visi drauge atidavė aukas deivei Gabijai. Aukojo deivei Žemynai tardami: „Žemynėle, motinėle, būk pasotinta, žydėk rugiais, kviečiais bei miežiais. Būk dosni mums, deivele, ir visiems čia susirinkusiems.“ Senoji grūdų gaudymo apeiga suteikė vilties, nes manyta, kiekvienas pagautas grūdas atneš šeimai šimteriopai daugiau, o šeimos tėvams atneš stiprybės, vaikams – sveikatos. Auka Perkūnui – prašymas ąžuolo jėgos bei jo galios. Šventa ugnelė degė iki pat aušros.
Prieš vidurnaktį buvo uždegtas didysis laužas, prie kurio žmonės sėdėjo iki pat saulėtekio. O nenuoramos ir tikintys Rasos nakties stebuklais, jau prieš vidurnaktį traukė į miškelius paparčio žiedo ieškoti. Visai sutemus, Neris pasipuošė jaunųjų vainikėliais su žvakių ugnelėmis, kurias nešė upės tėkmė.
Per naktį ieškoję paparčio žiedo, šventę iki ryto, pasitikę saulę, į namus šventės dalyviai parsivežė gamtos sveikatos, šokių draugystės, Saulės jėgos bei Rasos gaivos.
Parašykite komentarą