Pasidalink per Facebook!

Na va ir paskutinis metų mėnesiukas beprasidedąs. Sukasi tas gyvenimo laikrodukas, oi sukasi. Atrodo, tik ką Kalėdų valgiais mėgavaisi ir anūkus džiuginai dovanėlėmis, o čia ir vėl reiks galvą sukti, kaip juos nustebinti. To paties juk nepadovanosi, tuo pačiu nepradžiuginsi. Gerai, kad šeimininkėms lengviau: paruošia tą patį patiekaliuką per Kalėdas ir visi alpsta, oi kaip skanu. Bet ką ašai dabar į buitinius dalykus susikoncentravau. Va mūsuose eglutė skarota įsižiebė, miestas pasipuošė, tikra Kalėdų sostine tapom. Žiūriu didmiesčiai iš mūsų karalystės bando nusikopijuoti šventinės dvasios. Nepavyks, nes neturite, kas tą dvasią moka dvasingai prisišaukti ir suderinti kartais visiškai nesuderinamus dalykus, na tarkim, miesto puošybą ir statybas, eglės įžiebimo šventę ir elektros sutrikimus, baseiną be dugno ir meno mokyklos kainas. Tik labai reto talento asaba taip gali. Na ne apie save ašai čia. Suprantama, oi kaip norisi kartais ne savo kepurę pasimatuoti, bet geriau pagalvojus, gal verčiau sava, kad ir nutriušusi, bet sava.

Anava, ašai vis apie mūsų valdovę skaidriausiąją mintiju ir mintiju, niekaip iš galvos neišeina josios aprėptis nuo iki. Na ir jūs kartu su manimi pasvarstykite. Štai šiemet, dar net nespėjus sutvarkyti visų naujosios eglės reikalų, prasidėjo postringavimai spaudoje ir internete: kaip mūsų eglė šiemet. Ar būsime vėl pirmi, ar nukonkuruosime didmiesčius. Ir ko čia skubėti, ko čia sukti galvas – nagi palaukite ir pamatysite. Žinoma, galbūt miestas ir ne taip spindi, kaip buvo anksčiau, vien jau Šeiniaus alėjos instaliacija ką reiškė, o kur dar rojaus sodas ties stotimi, o vos ne visą parą kursuojantis traukinukas, dabar kukliau ir tai suprantama. Paskaičiuokite, pradėti projektai ir ne vienas, pabaigtų yra, priduotų gal. Štai subankrutijo viena labai atrodytų patikima ir verta mūsų karalystės firma, o kas toliau? Reikia mūsų valdovei galvą laužyti ir ieškoti išeičių, kas pabaigs darbus, kas dugną į baseiną įdės. Nors mano kaimynėlė Pranciška skalambijo, kad viskas ten gerai, vandens prileista, tik nieko tenais neprileidžia, atseit kažkokio parašo ar dokumento nėra. Niekis, lai ir ilgiau nebūna, gal kokiam naktiniam sargui ilgiau darbo vieta bus arčiau namų, žmogelis pensiją didesnę užsidirbs, tegu saugo ta bedugnį baseiną.

Taigi grįžkime prie valdovės rūpesčių. Anava, tiltelis per mareles nutiestas, apkabinėtas girliandomis, trinkelės vis dar tebededamos, o kur dar karalystės pagrindinė aikštė prie rūmų. Ir čia reikia akylas akis turėti. Va ko nors nesužiūrėsi ir bus kaip su bežiebiama egle: trys, du vienas ir pyššš, eglė neįsižiebia. TRYS, DU, kartu… ir nėra jokio kontakto. Nepatikrino kaip koks elektrikas, bet kaip laidus sujungė ir prašom, jokios šventės galėjo nebūti, ir pasitikėk savo superine komanda. Viskas ant josios vienos pečių. Visa laimė, kad susizgribo tas atgrubnagis specialistas. Žinoma, bus jam ir ne tik jam pirtelė pakurta. O ar galima kitaip? Juk tuojau puls amžinai viskuo nepatenkinti opozicionieriai, tik ir laukiantys, kad bet kuriame žingsnyje suklups mūsų valdovė skaidriausioji. O kur dar didžiųjų žiniasklaidos priemonių dėmesys. Mūsų valdovė jiems – skanus kąsnelis, mano, kad taip lengvai ją ims ir įveiks, o ji pas mus kieta, nemanyk. Todėl ir turi daug aprėpti, kad josios žvilgsnis būtų skvarbus, visur prasiskverbtų ir į priekį kelis žingsnius matytų.

Galvojate neišgyvena jinai, vargšelė, kad miestas tik taip papuoštas, juk galėtų, tai visos ažukampės spindėtų, ne tik lauko ant kalno gatvė, bet ir visas miestas. Anava, paskelbė mūsų karalystės galva, kad savo varganas bakūžes reiktų raudonai–baltai pasipuošti, ar baltai–raudonai. O kas paklausė? Tik keli ištikimiausi, likusieji gi miega, laukia, o gal nereikės. Na ir koks čia požiūris, ar tai tokia padėka ir pagarba mūsų valdovei išreiškiama nepaklusnumu.

Norėtų ji, kaip tas Leopoldas, gal ir draugiškai gyventi, gal net su tautinių mažumų ministre puikiai sutarti ir turbūt neveltui toks baltai raudonas derinys pasirinktas, bet kad nesigauna, buki tie mūsų karalystės varguoliai. Tik bizūno ir tesibijo. Jokio sąmoningumo, duok tik jiems duonos ir žaidimų, o patys lemputės raudonos su baltais brūkšneliais įsisukti negali.

O elementarios padėkos nesulauksi už tokį begalinį rūpestį ir mūsų mažaisiais darželiuose, ir Meno mokykloje besimokančiais, ypač suaugusiaisiais, o ir už daugiavaikių šeimų palaikymą parodant jiems, kad ir jie yra tokie patys, kaip ir po vieną du vaikus auginančius šeimos. Jokios diskriminacijos, visiems vienodai viskas prieinama ir privažiuojama. O mes, net graudulys, o ne kalėdinis džiaugsmas apima.
Eisiu, sakau ašai, ir gal kokias dvi raudonas ir tris baltas lemputes įsisuksiu, bent jau tiek solidarumo su mūsų valdove parodysiu. Anglai, žinau, giedodami himną prašo, kad Dievas saugotų karalienę, o mes savajai net lemputės įsukti negalime. Oi, Dieve, saugok mus nuo pikto ir nuo bausmės už savo trumparegystę.

Ramybės jums, mielieji mano! Jūsų Varpininkas.

Na va ir paskutinis metų mėnesiukas beprasidedąs. Sukasi tas gyvenimo laikrodukas, oi sukasi. Atrodo, tik ką Kalėdų valgiais mėgavaisi ir anūkus džiuginai dovanėlėmis, o čia ir vėl reiks galvą sukti,...