Reformuokim tai, kas svarbiausia
Artėjant šviesiausioms metų šventėms, kai jau visą mėnesį žibančios ir spindinčios eglės bei kiti papuošimai kviečia atitrūkti nuo kasdienybės, taip norisi ir rašyti apie kažką šviesaus ir malonaus, pavyzdžiui, skaičiuoti, kiek porų susitiko Meilės alėjoje, gal kas ten ir susižadėjo, ar naujai įsimylėjo ir pan. Deja, neišeina… Nes pilka kasdienybė ir plieskiant tūkstančiui lempučių, niekur nesitraukia ir vis apie save primena.
Prekybos centre susitinku seniai matytą bičiulę. Klausiu, kaip vyksta pasiruošimas šventėms, juk visi trys jos vaikai su šeimomis gyvena šalia mamos, todėl prie stalo susės tikrai nemaža kompanija. Ji tik ranka numoja: kaip nors. Dabar svarbiausia iki švenčių dar rasti laiko kelionei į Lenkiją. Visi šeimos nariai yra dirbantys, todėl laisvą dieną susiorganizuoti ne taip jau paprasta. Smalsauju, kokių gi produktų taip trūksta šventiniam stalui, kad prireikė kelionės į „Biedronką“. Ir vėl pašnekovė numoja ranka: gal, žinoma, neaplenks ir garsiojo prekybos centro, kad jau pasitaikys pro šalį važiuoti, bet kelionės tikslas yra kaimynų vaistinės. Taip, žinau, kad bičiulė jau daug metų gydosi širdies ligas ir tenka nemažai vaistų vartoti. Ji patikslina, kad lietuviškose vaistinėse pakloja po šimtinę per mėnesį, pas kaimynus sumoka perpus mažiau. Žinoma, perka keletui mėnesių. Šį kartą tikisi, kad pavyks apsirūpinti atsargomis pusmečiui. Taigi, už tą pačią sumą ir vaistų nusipirks ir šventinį stalą pasiruoš. Neblogai, ar ne?
Po šio susitikimo prisiminiau neseną sveikatos ministro interviu televizijoje. Kalbėjo, žinoma, savo pamėgtąja tema – apie ligoninių reformą. Idant užtikrintų efektyviausią jų veiklą, jas būtina reformuotų. Gal ir taip. Bet ar tik ši sritis labiausiai reikalauja pokyčių, ar kitur reformos nebereikalingos? Reformavo kompensuojamųjų vaistų kainynus, žadėjo, kad po to atpigs vaistai. Atpigimo nepajutome, o štai nemaža dalis sergančiųjų skundžiasi, kad nebegali įsigyti reikiamų vaistų, net protestus rengia.
O kada bus reformuojama kita medikų pasipinigavimo sritis – eilės pas specialistus? Ta pati mano pašnekovė tikino, kad pas kardiologus be trijų keturių laukimo mėnesių nepateksi. Panaši padėtis ir pas kitų sričių specialistus: endokrinologus, onkologus ir t. t. Kai ji dėl to pasibėdojo pažįstamai medikei, išgirdo patarimą: o tu eik į privačią kliniką. Tose pačiose Santariškėse, keli žingsniai nuo klinikų, yra labai puiki privati kardiologinė klinika, visi geriausi Santaros kardiologai ten dirba. Tai gal todėl pačiose Santaros klinikose ir tenka laukti po keletą mėnesių, nes specialistai darbuojasi privačiame sektoriuje?
Bičiulė sakėsi apsilankiusi toje klinikoje. Taip, ten būtų priimta po valandos, bet vizitas kainuotų kone šimtą eurų – pusę jos neįgalumo pensijos. Ar tai normalu?
Dar geresnę istoriją papasakojo vilnietė draugė. Ji tvirtino, kad Šeškinės poliklinikoje šalia registratūros langelio kabo skelbimas, kad nenorintys laukti eilėje pas šeimos gydytoją, teturi sumokėti penkiolika eurų ir bus priimti bematant. Kokiu būdu? Matyt tie, kurie neturi prašomos sumos, sėdės už durų dar ilgiau, kol privilegijuotieji bus aptarnauti. Ar tai irgi normalu ir nereformuotina? Tikiuosi, kad mūsų medikai neseks sostinės pavyzdžiu ir neįsives rinkliavos, nes tuomet tikrai prapultume begalinėse eilėse.
Gal ministras visa tai puikiai žino ir žada padėtį keisti? Bet kažkodėl apie tai garsiai nekalba. O gal ir neplanuoja tokių reformų. Juk ministro kėdė laikina, teks grįžti prie specialybės, o jau čia kolegos tikrai nepagirs už pinigų srautų sustabdymą. Su kuo jūs, ministre, su buvusiais kolegomis ar su pacientais? Ateinančių metų reformos tai akivaizdžiai parodys.
Laukiame ir tikimės, kad pagaliau bus kažkas nuveikta ir mūsų, pacientų, labui. To nepamirškite ir sėsdamas prie sveikuoliško šventinio stalo. Linksmų švenčių jums, ministre, taip pat ir jums, kantrieji pacientai. Gal mums neteks eiti okupuoti sveikatos ministerijos ir ten gyvenant laukti palankių reformų?
Jonė Lieponė
Parašykite komentarą