Pasidalink per Facebook!

Jonė LIEPONĖ

Jau kelerius metus iš eilės vis girdžiu ir girdžiu mūsų išrinktųjų postringavimus, kaip svarbu stiprinti regionus, kaip svarbu, kad juose žmonės geriau gyventų, daugiau uždirbtų, gautų kokybiškesnes paslaugas. Beklausant taip ėmė noras patikėti tais „didžiaisiais protais“, kad net pradedi įsivaizduoti, kad tie skleidžiami miražai tuoj tuoj taps realybe mūsų gyvenime.

2016 metais įvairiausi tyrimai skelbė rezultatus neva štai regionuose kuriasi daugiau darbo vietų, gerėja viešosios paslaugos, auga darbo užmokesčiai, didėja gyventojų įsitraukimas sprendžiant vietos reikalus. Savivaldybėse kuriama racionali, poreikius atitinkanti infrastruktūra, kurios išlaikymo kaštai vis mažėja, o finansinis ir turto naudojimo savarankiškumas bei galimybės plėtrai vis didėja.

Na viena frazė – tai tikra tiesa. Mūsų savivaldybėje jau kelerius metus ryškiai juntamas finansų ir turto valdymo savarankiškumo padidėjimas. Taško mūsų suneštus finansus į kairę ir į dešinę, teismams, naujiems projektams, kai senų niekaip užbaigt negali, papuošimams ir visiems kitiems „piariniams“ reikalams. O visose kitose srityse jaučiu sąstingį, na atlyginimai augo, nes minimumas kelis kart buvo didinamas.

Visa kita akių dūmimas varguoliams, runkeliams ar statistiniams vienetams, kurie svarbūs pasidaro rinkiminiu periodu. Ypač tuo įsitikinau praėjusią savaitę, kai supratau, kad regionų stiprinimo politika neparemta viešojo ir privataus sektoriaus partneryste ir liko priemone panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Kad visiems taptų aiškiau, papasakosiu savo praėjusios savaitės žygius.

Netikėtai aptikau, kad mano DNB atsiskaitymų kortelės laikas jau baigiasi. Nieko tokio, pagalvojau, penktadienį anūko jau prižiūrėti nereikės, dukrai laisvadienis, tai išsiruošiu aš į Ukmergę, į banko skyrių. Seniai susitaikiau jau su tuo, kad mūsų miestas tampa dideliu bažnytkaimiu, kuriame nei banko skyrių, nei ligoninės, nei prokuratūros tuoj gali nelikti. Štai su vyreliu atsivertėm elektroninę enciklopediją, vadinamą „Google“, pasitikslinome DNB skyriaus adresą bei darbo laiką, dar atidžiai peržiūrėjome puslapį, ar niekas nesikeitė, ir išsiruošėme į kaimyninį rajoną reikalų tvarkyti.

Pusę devynių mes jau pėdinam link gražaus pastato su kolonomis ir tik žiū, mūsų nuostabai ant durų kabo toks ne itin krentantis į akis raštelis, kad bankas persikėlė į Vytauto gatvę. Pasitarėm su senuku ir nusprendėm iš Kauno gatvės pėstute prasieiti. Mat nemenkas iššūkis centre automobilį pasistatyti. Mūsų kelionė iki naujojo banko skyriaus užtruko kokį ketvirtadalį valandos ir štai tikslas pasiektas. Ir ką jūs manote, durys užrakintos. Tikrai ne todėl, kad iki devynių dar „desietka“ minučių liko, oi ne. Ant durų jau kiek ryškesnis skelbimas mums rėkte išrėkė: „Kaimo jurgiai, ko čia atsibeldėt!“. Na tekstas, aišku, buvo ne toks. Skelbimas liudijo, kad šis skyrius klientus priima tik pirmadieniais, o visas kitas darbo dienas interesantai aptarnaujami tik pagal išankstinę registraciją. Va būtent tą akimirką nublanko visi galvoje susiformavę miražai apie naują ir šviesią ateitį mūsų regione, o priekyje tik tamsa. Nupėdinom atgal prie savo senučiukės audinės ir pylėm Vilniaus link. Pasirodo, regionų stiprinimo politikoje visi keliai veda į Vilnių.

Sostinėje didžiuliame prekybos centre įsikūrusiame skyriuje vien kortelę pasikeist galima gana greitai. Užtruktume apie pusvalandį, bet sąskaitą atsidaryt senučiukui teko, tad banke svečiavomės nei ilgai, nei trumpai – dvi valandas. Va štai taip privatus sektorius prisideda prie regionuose gyvenančių žmonių paslaugų prieinamumo ir gerinimo.

Po visų tų varginančių kelionių sušlubavo ir sveikatėlė. Pėdinu pas savo numylėtą gydytoją, kuri nestokoja patarimų bei gero žodžio. Vien ją aplankius, geriau ant dūšios pasidaro. Deja, ir čia gavau smūgį į paširdžius. Pasirodo, mano gydytoja Brigita išeina. Kodėl, niekas oficialiai neatskleidžia, o sėdintys laukiamajame įvairiai svarstė. Vieni sakė, kad gydytojos krūvis neįveikiamas, ženkliai didesnis nei kitų tos įstaigos gydytojų, o didesnės algos niekas mokėt nenori. Antri sakė, kad dekretan išeina, o treti, kad pavargo mūsų gydytoja nuo tokio krūvio ir nusprendė pertrauką nuo darbo padaryti. Nežinau, kas mūsų laukia, tik viena suprantu, bėga iš regionų visos reikalingiausios paslaugos ir visi patys geriausi specialistai į kaimyninius rajonus. Kad ir gydytoja Brigita jau darbuojasi Vilniaus rajone, Riešėje.

Grįžau namo visiškai morališkai pribaigta ir pasakiau savo gyvenimo palydovui, ar ne laikas mums lagaminus krautis ir mauti kuo toliau iš šito užkampio. Dukros seniai į sostinę kviečia, patiems bus lengviau gyvent, o ir naudingi būsime anūkus prižiūrėdami. Gražėjantis miestas nuotaikos nepakelia, kas iš tų grožių, kai svarbiausi dalykai nuo žmonių tolsta.

Jonė LIEPONĖ Jau kelerius metus iš eilės vis girdžiu ir girdžiu mūsų išrinktųjų postringavimus, kaip svarbu stiprinti regionus, kaip svarbu, kad juose žmonės geriau gyventų, daugiau uždirbtų, gautų kokybiškesnes paslaugas....