Naujausios žinios

Ribos ir užribiai

Pranciška

Sveiki, mielieji mano, su artėjančiais Naujaisiais, su nauja laime, kaip sakoma. Juk turėtų ji kada nors ir į mūsų kiemą ateiti, argi ne? Girdėjau, ateinantys metai skelbiami orios senatvės metais. Tai aš, garbi pensininkė, tikiuosi gyventi oriau nei iki šiol. Nes iki šiol nelabai pavyko.

Neseniai nugirdau tokią auksinę frazę “Gyvenimo lygis Lietuvoje taip pakilo, kad aštuoniasdešimt procentų gyventojų jo nebepasiekia“. Nebežinau kaip ją apibūdinti: graudžiai juokinga ar juokingai graudi. Turbūt, kaip pasakysi, taip ir bus gerai. Taigi nusprendžiau pasitikrinti, ar man pasiekiamas tasai pakilęs lygis. Protingi žmonės paskaičiavo, kad skurdo riba yra 241 euras. Vaje, taigi aš esu toli užribyje. Aš, kurios darbo stažas, baisu garsiai ir ištarti, yra kone pusšimtis amžiaus. Tik jau, nepradėkit skaičiuoti mano metų, aš dar oho ho moteris, nesugriuvusi, tik orumas nupuolęs žemyn. Niekis, tai pataisoma. Valdžia pažadėjo pensijas padidinti, tai tikrai kokius tris, o gal ir visus penkis eurus pridės. O tai net trys „Teleloto“ bilietai ir trys papildomi šansai išeiti iš užribio į pirmąsias gretas.

Per anksti apsidžiaugiau. Prieš pat Kalėdas, nutarusi susimokėti mokesčius, kad žinočiau, ar per šventes silkę valgysiu, ar čiulpsiu tik galvą ir pelekus, atsiverčiau komunalininkų pateiktą sąskaitą ir gražesnio gyvenimo viltys nuplasnojo. Taigi primokėti komunalininkams  reiks tiek, kiek žadama pridėti prie pensijos. Sudie, riebioji silkute, sudie ir „Teleloto“ bilietuk, viskas keliauja komunalininkų gerovės kėlimui.

Ak, vienos viltys žlunga, kitos užgimsta. Silkės kūčių vakarui neliko, bet buvau girdėjusi, kad gailestingoji mūsų valdžia nusprendė, kad nereikia naikinti brakonierių sugautų žuvų, bet atiduoti jas tokioms užribio vargo pelėms. Sėdau laukti, bene kokią lydekaitę gamtosaugininkai užveš, na, nors karosiuką nupiepusį, kiek gi man tereikia. Nesulaukiau… Merė sausainių bedaliams prikepusi buvo, galvojau ir man teks kokia saujelė. Neteko… Matyt, nepakeliui su manim merei… Gaila, bet aš nosies nenuleidžiu. Tuoj po naujamečio eisiu pas aplinkosaugininkus. Jei nedavė žuvies, lai duoda meškerę, juk ne tik žuvis pagautas, bet ir meškeres turėtų konfiskuoti. Man visada patiko prie tvenkinio pasėdėti, tik vis laiko trūko. Dabar jo į valias, tik meškerės ir trūksta. Ale ir vėl neramu: šiais visuotinės privatizacijos – prichvatizacijos laikais gali turėti meškerę, bet neturėti priėjimo prie tvenkinio. Geriau jau niekur neisiu, palauksiu gal gi teks kada tos žuvies ir mano daliai.

Taip, nelinksma gyvenimo užribyje… Bet aš ne toks žmogus, kad lengvai pasiduočiau. Sausą plutą per „naujaką“ krimsiu, bet loterijos bilietus vis tiek pirksiu. Šiandien nematau kito būdo peržengti skurdo ribos. O jau kai aukso puodą rankose laikysiu, tada tai pagyvensiu!

Bet, pamaniau, yra dar viena galimybė. Gal „Širvis“ galėtų pažinčių skyrelį įsteigti, a? Būčiau pirmoji klientė. Gal man, jau beveik bendradarbei, nuolaidėlę padarytų? Skolinga nelikčiau. Bet kokiu atveju, pasiturintys pensininkai, rašykite, skambinkite, labai lauksiu. „Bambalių“ mėgėjai ar smurto artimoje aplinkoje šalininkai, nesivarginkite. Geriau iš karto skambinkite 112, ten jums suteiks greitą ir efektyvią pagalbą.

Mielieji, nenukabinkit nosių ir jūs. Naujuosius sutikime su naujomis viltimis ir naujais užribio įveikimo būdais.

Su Naujaisiais Metais, gerieji jūs mano!

Iki kitų susitikimų!

Didžiai pagarbiai Pranciška

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*