„Ridu ridu margučiuką Atvelykio takučiu“
Vaida Dilienė
Ridu ridu margučiuką
Atvelykio takučiu.
Nupiešiau ant jo paukščiuką,
Kad užtektume dainų,
Kad žydėtų mūsų dienos,
Darbus laimintų dangus,
Kad sugriūtų kreivos sienos,
Kai tekės sėkmės medus.
Saulėtos balandžio 4-osios vidurdieny, po šv. Mišių, į Kiauklių filialą rinkosi visi į Atvelykio šventę. Atvelykis – aštuntoji diena po Kristaus prisikėlimo – atspindi Velykų šviesą ir atbaigia Velykų savaitę, kuri dar vadinama Šviesiąja. Tai paskutinė šventimo ir pasibuvimo diena prieš didžiuosius pavasario darbus. Liturginis Atvelykio šventės pavadinimas primena, kad mes atgimstame kartu su gamta, o su atgimimu turime sau ir visiems palinkėti dvasinės ramybės nelengvoje šiandienos kasdienybėje.
Nuo pat senų laikų Atvelykis buvo šventė, minima ypatingu būdu. Rytų Bažnyčioje ji vadinama Antipascha („vietoje Velykų“) ir Tomo sekmadieniu. Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Išganytojo Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo. Atvelykis – šv. Velykų atnaujinimas jam ir tiems, kurie Velykų švęsti negalėjo bei užtikrinimas, kad Viešpats žino, ko žmogui labiausiai reikia, idant jis nebebūtų netikintis, bet būtų tikintis (plg. Jn 20, 27).
Susėdę visi drauge prie Atvelykio stalo, prisiminėme senuosius papročius, sužinojome margučių marginimo paslaptis, pasidalinome prisiminimais, mušėme margučius ir bandėme išsiaiškinti, kieno tvirčiausias. Tvirčiausią margutį turėjo Asta Amankavičienė. Kad ir kaip bandė jos margutį sumušti, bet niekam nepavyko. Danutei Lemešovienei dėkojame už netikėčiausią marginimo būdą ir margučius, kurių užteko „Ridenimo varžyboms“. Margučių ridenimo varžybose dalyvavo patys mažiausi šventės dalyviai. Nugalėtoją išrinkti buvo sunku, todėl nugalėjo draugystė. Mažuosius dalyvius Kiauklių kaimo bendruomenė apdovanojo šokoladiniais kiaušiniais. Už padovanotą šventę ir prasmingai bei linksmai praleistą dieną dėkojame šventės šeimininkei ir sumanytojai A. Amankavičienei ir visiems atėjusiems.
Parašykite komentarą