Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 29 d. laikraščio „Širvis“ 46-ame šių metų numeryje

Spalio pabaigoje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ Širvintose dalyvavo ir būrys Švenčionių rajono atstovų. Juos atlydėjo ir globojo Regina Mikštaitė-Čičiurkienė. Humanitarinių mokslų daktarė, etnologė ponia Regina papasakojo, kad Švenčionių rajone, Rieškutėnuose jau trejetą metų veikia tradicinių amatų centras, vienijantis 56 amatininkus, iš kurių yra 13 sertifikuotų, likę – mėgėjai. Tokie amatų centrai šiuo metu veikia 20 rajonų. Kadangi Širvintos tokio centro neturi, paprašėme ponios Reginos plačiau papasakoti apie centro veiklą, jo naudą visuomenei.

– Kokia pagrindinė amatų centro funkcija?

– Tradicinis amatų centras rajone įkurtas siekiant išsaugoti ir puoselėti tradicinius krašto amatus, sudaryti sąlygas gaminti ir populiarinti savo gaminius. Amatai labai įvairūs: pynimas, audimas, vėlimas, sodų rišimas, keramikos, medžio darbai, kulinarinio paveldo gaminiai. Turime daug edukacinių programų, skirtų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pas mus galima pasimokyti sodų rišimo, juostų audimo, margučių marginimo vašku, vilnos apdirbimo, gaminių iš šiaudų ir sausų žolynų, „prakalbinti“ medį, pasigaminti rankų darbo muilo. Ypač populiarios kulinarinio paveldo edukacinės programos: kūčiukų, bulvinės babkos, tradicinių įvairių rūšių bandų bei „paucienės“ kepimo. Vieni užsiėmimai vyksta ištisus metus, kiti – tam tikru laiku. Pavyzdžiui, kūčiukų kepimo mokome lapkričio–gruodžio mėnesiais, o „paucienės“ – pavasarį, juk tai tradicinis Jurginių patiekalas. Programos yra populiarios, jas noriai lanko vaikai, jiems viskas įdomu ir patinka.

– Amatų centro veikloje esat nuo pat įsikūrimo. Ar, Jūsų nuomone, centras save pateisina, ar viskas yra taip, kaip buvo numatyta?

– Centro misija – „išsaugoti, perduoti ir tęsti“ – tai ir stengiamės vykdyti. Tai savotiškai amatininkus lyg ir riboja, palieka mažiau laisvės novatoriškumui. Mūsų paskirtis – teikti tautinio paveldo produktų kūrėjams viešąsias paslaugas, atstovauti rajono amatininkų interesams. Pradžioj buvo manyta, kad amatų centras savo dirbtuvėse suburs visus amatininkus. Bet jie kiekvienas turi savo dirbtuvėles, pamėgtas darbo vietas, o ir dirba pagal savo grafikus, juk meno dirbinius ne visada standartinėmis darbo valandomis atliksi it kokią mechaninę operaciją. Steigiantiems centrus dabar vertėtų pagalvoti apie vietovės parinkimą. Kuo arčiau rajono centro, tuo visiems patogiau.

– O kodėl buvo pasirinkti Rieškutėnai?

– Ten buvo nebeveikiančios mokyklos pastatas, pakankamai geros būklės, todėl ir buvo nutarta kurtis čia. Nuo Švenčionių esame nutolę 15 km – geriau būtų arčiau.

– Ar veikla pelninga?

– Mes esame viešoji įstaiga, nesiekianti pelno. Savivaldybei amatų centras yra nuostolingas. Bet kaip kultūrinio paveldo įstaiga, savo misiją, manau, atliekame, pristatome visuomenei tautinio paveldo produktus, plėtojame tradicinius amatus, prisidedame prie jaunosios kartos auklėjimo.

– Kiek esate užtikrinti dėl ateities?

– Finansavimas numatytas dar porą metų, o kaip bus vėliau – nežinia. Teiksime projektus, ieškosime finansavimo, manau, kad bus ieškoma būdų centrui išlaikyti.

– Regioninėje parodoje „Aukso vainikas“ matėme daug įdomių jūsų tautodailininkų darbų, dalyvavo gausus jų būrys. Ką galėtumėte papasakoti apie kūrėjus?

– Visi kūrėjai yra savo srities žinovai ir puikių darbų kūrėjai. Visų, o jų yra daugiau nei pusė šimto, nesuminėsi. Štai sertifikuota sodų rišėja, buvusi „Aukso vainiko“ laureatė Janina Pavliukevičienė. Tai – vyriausia mūsų amatininkė, jai 87 metai, bet energijos galima pavydėti. Lida Puzyriova, irgi sertifikuota amatininkė, vėlimo meistrė. Birutė Rainienė, neprilygstama juostų audėja. O tokių grybukų, kokius ji moka kepti, jūs tikrai niekur nesat ragavę. Ir dar daugybė kitų – galėčiau vardinti ir vardinti – kiekvienas jų vertas gražiausių žodžių ir pagyrų.

Padėkojusi už pokalbį ir palinkėjusi sėkmės, susimąsčiau: „Ar mums reikia tokio centro?“ Rajone tikrai nemažas būrys tautodailininkų, originalių kūrėjų, bet juos vienijančios struktūros nėra. Kaip mes populiarinam tautinį paveldą? Vyksta gyvosios archeologijos dienos Kernavėje, bet tik kartą per metus. „Alionių keramika“ priima norinčius pasimokyti molio keramikos meno. Mokyklose, kultūros centro filialuose, ar bibliotekose vyksta pavieniai edukaciniai renginiai, bet tokių pastoviai vykdomų programų, kaip Rieškutėnuose, nėra. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė minėjo, kad vaikai gyvai domisi ir noriai dalyvauja edukacinėse programose. Negi Širvintų krašto vaikai būtų mažiau smalsūs?

Janina Pukienė

 

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 29 d. laikraščio „Širvis“ 46-ame šių metų numeryje Spalio pabaigoje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ Širvintose dalyvavo ir būrys Švenčionių rajono atstovų. Juos atlydėjo ir globojo Regina Mikštaitė-Čičiurkienė....