Rimties, susitaikymo, laukimo ir pasiruošimo metas
Esame įpratę girdėti, kad advento esmė – laukimas, o jo tikslas pasiruošti Kristaus gimimui, kurį švenčiame per Kalėdas. Tačiau advento ištakų istorija kiek kitokia. IV–V amžiuje Ispanijoje ir Galijoje advento laikotarpis buvo skirtas pasiruošti naujų krikščionių krikštui. Šiuo pasiruošimo laiku krikščionys praleisdavo 40 dienų atgailaudami, melsdamiesi ir pasninkaudami – šventės ištakose adventas mažai kuo buvo susijęs su Kalėdomis. Manoma, kad tik VI amžiuje Romos krikščionys susiejo adventą su Kristaus atėjimu. Tačiau jie turėjo galvoje ne pirmąjį jo „atėjimą“ – gimimą Betliejaus ėdžiose, o antrąjį – dangaus debesyse kaip pasaulio teisėjo. Tik viduramžiais advento laikotarpis jau buvo sietas su pirmuoju Kristaus atėjimu per šv. Kalėdas. Dabar adventas trunka keturias savaites iki Kalėdų ir simbolizuoja Dievo tautos laukimą, kada Kristus sugrįš pas žmones ir įkurs savo amžinąją karalystę.
Giliai tikintys krikščionys iš kartos į kartą perteikia savo palikuonims šio laikotarpio tradicijas, papročius bei adventą lydinčius draudimus. Vainikų pynimas advento laikotarpiu populiarus tiek tarp praktikuojančių tikinčiųjų, tiek retokai aplankančių bažnyčią. Apvali vainiko forma simbolizuoja amžinumą bei vienybę. Jis yra ištikimybės, karaliavimo bei pergalės ženklas. Dar viena tradicija, išpopuliarėjusi XIX– XX a., advento kalendorius, kuris padeda skaičiuoti likusias dienas iki šv. Kalėdų. Anksčiau, kai nebuvo kalendoriaus, advento laiką nustatydavo pagal žvaigždes.
Dažnas susimąstome, kodėl advento laikotarpiu įprasta laikytis rimties ir susitelkimo. Šis laikotarpis tamsusis metas, todėl mūsų senoliai manydavo, kad jis priklauso vėlėms. Vėlių nevalia trukdyti triukšmu. Todėl žmonės stengdavosi gyventi labai ramiai ir rimtai. Jeigu būdavo supykę ar susipykdavo, stengdavosi kuo greičiau susitaikyti, atleisti, kad, sugrįžus saulei ir prasidėjus naujam metų ratui, galėtų jį pradėti apsivalę ir teisingi. O vakarodavo advento laikotarpiu lietuviai kartu verpdami, vydami virves ar taisydami pakinktus. Kai kuriuose regionuose lietuviai dainuodavo adventines dainas bei eidavo ratelius.
Tradicijų bei papročių laikydamiesi Širvintų lopšelio darželio „Boružėlė“ „Kodėlčiukų“ grupės vaikai, auklėtojos Stasė, Danutė bei muzikos mokytoja Aušra sukvietė grupės vaikų tėvelius, senelius, prosenelius, brolius bei seses į adventinę vakaronę. Apsirėdę lininiais drabužiais kodėlčiukai sutartinai traukė dainas, ėjo ratelius bei žaidė ramius žaidimus. „Kam tavo, vilkeli, akelės šviesios…“ kartu su vaikais uždainavo tėveliai, seneliai bei močiutės. Daina „Sodai, sodai, leliumai“ bei už lango siaučianti pūga kartojo, kad sodai jau nesprogs ir nežaliuos, nes jau atėjo gilios žiemos metas.
Vėliau, pasivaišinę karšta arbata, džiovintais vaisais bei riešutais, auklėtojos pakvietė visus susirinkusius šiek tiek padirbėti. Susėdę prie stalų visi ėmėsi ramaus darbo – gamino girliandas, kuriomis bus papuoštos „Kodėlčiukų“ grupės patalpos. Vaikai, darniai sutūpę ant grindų šalia dar nepapuoštos eglutės, karpė atvirukus, skyrė pupeles nuo žirnių ar šiaip šnekučiavosi. Tą vakarą darželio salėje tvyrojo susikaupimas, bendradarbiavimas bei ramybė, o už lango siautėjo žiema, kuri baltu patalu klojo darželio takelius, sūpynes, šaligatvius bei namų kiemus. Taip vakarojant atmintin iškilo Liutauro Degėsio eilės: „… Blyškiai šyptelės saulė per ūką, / Paukštė šūktels girioj viena, / ir blizgės lyg žavus atvirukas / Po sniegu užpustyta diena…“
Henriko Vaitiekūno nuotraukos
Parašykite komentarą