Rinkiminės kampanijos ypatumai
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gegužės 18 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame numeryje.
Gerbiamieji, mielieji, esu nustebęs, sakyčiau, tiesiog pritrenktas. Vos spėjau praėjusią savaitę užsiminti apie ketinimus kandidatuoti, kai pasipylė rinkėjų skundai ir pageidavimai. O jau tie norai kartais tiesiog iš koto verčia. Štai vienas garbus ponas susitikęs pareiškė: „Varpininke, spręsk problemą. Įrengė šalia mūsų daugiabučio vaikų žaidimų aikštelę, pirmą kartą per ilgametę namo istoriją.“
„Tai puiku, – pasidžiaugiau. – Naujoji valdžia dirba, stengiasi kuo daugiau miesto kampelių pagražinti. Ar per mane, iškilią personą, nori padėką perduoti?“
„Kokią padėką? – piktai paklausė pašnekovas. – Būtų mano valia, tuoj pat išardyčiau ir išvežčiau kuo toliau tuos agregatus. Per tą aikštelę baigėsi ramybė namuose ir kieme. Prisirenka vaikų iš visos gatvės. Įtariu, kad ir iš toliau atbėga, laksto, triukšmauja, šiukšlina, už kampo užlindę ir gamtinius reikalus atlieka. Tikra ekologinė katastrofa, reikia skubiai kažką daryti. Nori tapti mūsų išrinktuoju, tai ir daryk tvarką.“
Sumurmėjęs kažką nelabai suprantamo, paskubėjau atsisveikinti su potencialiu rinkėju. Negi dabar aš, garbus Varpininkas, eisiu dūkstančių vaikų tramdyti, ar jų paliktos netvarkos naikinti? Ne tokį tautos išrinktojo vaidmenį įsivaizduoju, ne tokius darbus save dirbantį matau. Vis dar tebebambėdamas susitikau kitą širvintiškį. Tas nepatenkintas, kad šią vasarą po Savivaldybės rūmų langais nebegalės auginti rūgštynių ir pomidorų, nes valdžia ten nusprendė poilsio zoną įrengti. „Negera valdžia, skriaudžia eilinius gyventojus, – putojosi vyriškis. – Ar žalia veja ir begonijos su nasturtomis man atstos svogūnlaiškį ir agurkėlį? – klausė. – Grožiu sotus nebūsi. Lai valdovė gėles augina rūmų priekyje, o už jų tegul palieka mūsų morkas ir burokus.“
Dar piktasis daržininkas be daržo nebaigė savo širdies sopulių lieti, jau kitas interesantas už rankovės traukė, savo rūpesčius klojo, spręsti problemas įsakmiai prašė. Po to dar vienas, ir dar, ir dar, ir dar… Ir visų bėdelės tokios menkos, tik jiems patiems aktualios ir neatidėliotinos: tai takas ne vietoj nutiestas, tai žolė nenušienauta, tai pas daktarą laiku nepateko… Ar man, tautos išrinktajam, tokiomis smulkmenomis dera užsiimti? Aš gimęs didiems darbams, žygdarbiams ir polėkiams. Dar pasiaiškinsiu su žinančiais žmonėmis ir, jei jie patvirtins, kad man teks tokiais niekais užsiimti, atšauksiu savo kandidatūrą ir liksiu eiliniu varpininku. Tokiam nebus gėda ir smulkiais reikaliukais rūpintis, rajono gyventojams padėti. O jei žengsiu Seiman, tai tik dėl didelių darbų (dar nežinau kokių, bet, kai prireiks, sugalvosiu).
Ir žinote ką, kai pats žengiau į valdžios atstovų taką, pradėjau geriau ir vietinę valdžią suprasti. Sunku jiems. Pasirodo, nelengva visiems įtikti, kiekvienas žemės kirminas turi savo viziją ir nenori siūlomos valdžios lengvai priimti. Bet juk dėl to ir eini valdžion, kad darytum ką nori ir tavęs klausytų, ar ne? Aš taip galvoju ir dėl to noriu kandidatuoti.
Taigi, mielieji, naudokitės proga, kalbinkite mane, dabar toks laikas, kai kandidatai turi visur rodytis, rankas spausti ir šypsotis. Pasišypsosiu, karūna nuo galvos dėl to nenukris. O jau kai pateksiu tarp išrinktųjų, tiek jūs mane ir tematysite. Tada aš valdysiu valstybę ir jūsų rūpestėliams laiko nebeturėsiu. Bet tai bus tik rudenį, o kol kas – iki pasimatymo po savaitės.
Jūsų kandidatas Varpininkas
Parašykite komentarą