Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 5 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje.

Kai kovo pabaigoje rajono bitininkai rinkosi į draugijos susirinkimą, teko nugirsti, kad Dabužinės kaimo gyventojas Vytautas Visackas drauge su žentu Aivaru Andrikevičiumi planuoja plėsti savo bityną, siūlyti pirkėjams daugiau ir įvairios produkcijos. Susitarėme, kad vasarą apsilankysime Dabužinėje ir savo akimis pamatysime šių vyrų bityną. Ir štai mes jau beldžiamės į Vytauto ir Birutės Visackų namų duris.

Jaukiuose, šiuolaikiškai atnaujintuose namuose telpa trys kartos. Čia gyvena Vytauto mama ir Birutės tėtis, taip pat jaunieji Aivaras ir Eglė. O vasaros pabaigoje šeimyną papildys ketvirtoji karta – jaunieji Andrikevičiai laukia šeimos pagausėjimo. Būsimi seneliai juokauja, kad tikisi anūkėlės, nes du berniukus jau padovanojo sūnus Mindaugas, su šeima gyvenantis Vilniuje. Taigi namai pilni džiugaus laukimo. Pirmiausia klausiu Vytauto, kaipgi jis tapo bitininku? „Mamos giminėje bitininkavimo tradicijos gyvos nuo seno, – pradeda pasakojimą vyras. – Močiutė Ona Ragauskienė, gyvenusi Mantinionių kaime, buvo puiki bitininkė, o aš jai padėdavau gal nuo 7–8 metų.“

Kiek girdėjau, ir tėtis buvo bitininkas. Vytautas tai patvirtina ir papasakoja romantišką istoriją apie tėčio bitininkavimo pradžią: „Kai mano tėveliai Skolastika ir Jonas tuokėsi, vestuvių dieną išskrido bičių spiečius. Močiutė jį pagavo ir padovanojo jauniesiems saldžiai gyvenimo pradžiai. Taip iki tol nebitininkavęs tėtis, pradėjo auginti bites. Paveldėjau jo maždaug 30 šeimų bityną.“

Vytautas ir Birutė gyveno ir dirbo Širvintose. Augo du jų vaikai. Kai dukrai buvo šešeri metukai, šeimą papildė jos bendraamžė iš vaikų namų. Visackai prisimena, kad to norėjo abu vaikai. Bendravimas su globotine ir šiandien nenutrūkęs. Vėliau į namus priėmė ir penkiolikmetį Birutės sūnėną – vietos užteko visiems. Vaikystėje pradėjęs bitininko kelią, Vytautas bitininkavo ir Širvintose, irgi laikė apie 30 šeimų. Nenuostabu, kad, kai visi vaikai paliko namus, šie staiga ištuštėjo, tapo per dideli dviem, todėl buvo nuspręsta kraustytis tėviškėn. Prieš penkerius metus taip ir padarė. Džiaugiasi, kad po poros metų ir dukra su žentu atvažiavo čia. Juolab, kad Aivaras susidomėjo bitininkyste ir tapo tikru padėjėju. Vytautas teigia, kad palaipsniui jis tampa žento padėjėju, perleidžia vis daugiau bityno priežiūros darbų jaunam, energingam vyrui. O jam pačiam pakanka darbo gaminant avilius. Jų reikia ne tik naujoms šeimoms, įprasti aviliai keičiami daugiaaukščiais, modernesniais, taigi meistrui tik spėk suktis. Vien rėmelių kiek reikia prigaminti. Su avilių keitimu vyksta ir bičių veislės keitimas, nes, kaip pasakoja vyrai, iki šiol laikytos Kaukazo veislės bitės keltis į daugiaaukščius namus nenori. Todėl dabar dominuoja Kormiko veislės bitutės.

Visackų – Andrikevičių bityne dabar yra apie šimtą šeimų. Ateities planai ambicingi – siekiama turėti 400–500. Žinoma, didinama palaipsniui, juk reikalingos nemenkos investicijos. Prie namų matyti vos keli aviliai. „Kurgi „ganosi“ jūsų bitutės?“ – klausiu šeimininkų.

„Bites laikome net penkiose vietose, – paaiškina Aivaras. – toliausiai – Jonavos rajone, ekologiškų rapsų laukuose. Džiaugiamės, kad ir vietiniai ūkininkai, su kuriais bendradarbiaujame, irgi augina ekologišką produkciją. Mūsų medaus kokybe pirkėjai įsitikino, todėl kone viską parduodame iš namų nuolatiniams klientams, kantriai laukiantiems šviežio medaus. Parduodame taip pat ir bičių duonelę bei žiedadulkes. Šiuos naudingus, kraują ir visą organizmą stiprinančius produktus (bičių duonelės patariama kiekvienam sunaudoti po du šimtus gramų pavasarį ir rudenį) irgi noriai perka.“

Aivaras – tikra vaikščiojanti enciklopedija, jis daug žino apie bites ir medų. Jis pasakoja, kad pernai vasarą su kitais Lietuvos jaunaisiais bitininkais lankėsi Kroatijoje ir Lenkijoje. Paklaustas, ar naudinga buvo ši kelionė, vyras patikino, kad tikrai naudinga. Pasak jo, kiekviena nauja patirtis kažko pamoko ir praturtina. Aivaras džiaugiasi galimybe iš bitininkų draugijos gauti naujausios literatūros apie bitininkystę, padiskutuoti su labiau patyrusiais bičiuliais. „Yra toks geras posakis: „Nerasi tokio žmogaus, iš kurio išminčius negalėtų ko nors pasimokyti“. Aš nesu išminčius, todėl džiaugiuosi kiekviena proga išgirsti kažką naujo,“ – sako jaunasis bitininkas.

Ar bitininkavimas yra šeimos pragyvenimo šaltinis? Tikrai ne. Vytautas juokauja, kad tik jis vienas yra „namų šeimininkas“. Tiesa, dabar ir dukra Eglė palaikys kompaniją, nes išeina motinystės atostogų. O Aivaras ir Birutė dirba Bagaslaviškio pašto skyriuje. Suvalkiečiai uošvė ir žentas (Birutė kilusi iš Vilkaviškio, Aivaras – marijampolietis) puikiai sutaria ir darbe, ir namie.

Kodėl bitininkystė? Ir Vytautas, ir Aivaras vienu balsu tvirtina, kad pasirinkimo nelabai ir yra. Nuosavos žemės jie turi nedaug, rimto verslo nėra iš ko vystyti. Šiandien laisvos žemės jau nėra, nei išsinuomoti, nei nusipirkti nebelabai ką rasi. O štai bitininkauti įmanoma. Ypač, jei tas darbas širdžiai mielas.

Aivaras džiaugiasi, kad šiemet pirmą kartą pasinaudojo Europos Sąjungos parama – įsigijo naują medsukį, talpinantį net 42 rėmus. Darbai dabar juda sparčiau. Vyras tikisi, kad bus ir daugiau paramos gavimo galimybių. Įrengtos gamybinės patalpos jau darosi per mažos, vėl laukia naujos investicijos ir darbai.

Negalima teigti, kad bitininkavimas nepakito nuo senų laikų, bet tai yra viena iš mažiausiai besikeičiančių žemės ūkio šakų. Vytautas sako, kad per 50 jo bitininkavimo metų didelių pasikeitimų nebuvo. Aišku, tobulėja ir medsukiai, ir aviliai, ir gydymo priemonės, bet vis tiek čia daugiausia rankų darbo. Kaip taikliai pastebėjo Aivaras, roboto prie avilio nepastatysi, čia turi būti žmogus.

Nuo senų senovės bitininkai garsėjo, kaip geranoriški, tarpusavyje sutariantys ir vieni kitiems padedantys žmonės. Bet ir tarp jų visko pasitaiko. Vytautas ir Aivaras pasakoja, kad šiandien ne vienas bitininkas skundžiasi, jog atsiranda gudruolių, norinčių pasipelnyti svetima sąskaita. Tokie žmonės kabina vadinamąsias spiečių gaudykles ir vėliau spiečius parduoda. Kaina ne tokia ir maža – apie 30 eurų. Vyrai sako matę važinėjančius nematytus asmenis, po jų pasirodymo ir atsiranda gaudyklių. „Vietiniai tokio „versliuko“ tikrai nesiims, tai kažkokie gastrolieriai veikia,“ – įsitikinę bitininkai.

Visackų – Andrikevičių šeimos moterys į bitininkių titulus nepretenduoja, bet yra puikios pagalbininkės, anot Vytauto, mokančios be didelio vargo spiečių susemti. O Birutė prisiminė, kaip jai, stovint bityne vienplaukei ir berankoviais marškinėliais, ant galvos ir pečių nutūpė spiečius. Ir nei viena neįkando! Anot moters, motinėlė nutūpti nespėjo, todėl bitės po akimirkos pakilo ir nuūžė tolyn. Štai ką tenka patirti bitininkų žmonoms!

Kalba pakrypsta kita tema. Vytautas sako, kad jam nepatinka nuolatiniai aiškinimai apie prasigėrusius kaimus. Taip, yra išgeriančių, yra ir prasigėrusių, bet tikrai ne tiek, kiek aiškinama. Štai Dabužinėje penkiolikoje sodybų nėra nei vieno girtuoklio. Ir aplinkiniuose kaimuose vos vieną kitą „bambalininką“ atrasi. Kam be galo juodinti kaimo žmones? Kam tai kelia pasitenkinimą? Telieka pašnekovui pritarti.

Dauguma bitininkų skundžiasi, kad šiemet dėl prasto pavasario medunešis buvo menkesnis. Vytautas ir Aivaras nesiskundžia, bet paklausti patvirtina, kad oro sąlygos medunešiui turi didelę įtaką ir šiemet tikrai bitutėms rinkti medų buvo sunkiau.

Svetingi sodybos šeimininkai aprodo gamybines patalpas, pavaišina net keturių rūšių šiųmečiu medumi: rapsų, pienių ir vaismedžių žiedų, rapsų – aviečių žiedų ir pačiu šviežiausiu, (ir gardžiausiu!), vos prieš keletą dienu išsuktu aviečių žiedų. Tiesa, Aivaras pabrėžė, kad tas skirstymas daugiau sąlyginis, juk niekas negali pasakyti iš kokio žiedo bitutė nektarą traukė. Dažniausiai medus yra suneštas iš įvairių augalų žiedų. Ir tai yra gerai, nes taip jis tampa vertingesnis, sukaupia įvairių augalų naudingąsias savybes. Kažkiek nektaro bus sunešta ir iš šeimininkės Birutės puoselėjamų gėlynų. Apžiūrime kilnojamą bitidę, stovinčią netoli Gelvanės ežero. Joje telpa 14 avilių.

Bitutė gyvena trumpai ir per savo gyvenimą spėja sunešti vos pusę gramo medaus. Šaukštelyje telpa dešimt gramų. Vadinasi, dvidešimt bitučių dirba visą savo gyvenimą, kad pripildytų vos vieną šaukštelį! Kad tas šaukštelis atkeliautų iki mūsų stalo, nemažai turi padirbėti ir bitininkai, kurie, anot šmaikštuolio Aivaro Andrikevičiaus, yra tik tarpininkai tarp bičių ir medaus mėgėjų.

Ačiū, vyrai, už jūsų „tarpininkavimą“, nes jo dėka galime mėgautis skaniu ir naudingu produktu. Derlingo medunešio, Vytautai ir Aivarai, sėkmės Jūsų šeimoms!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 5 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje. Kai kovo pabaigoje rajono bitininkai rinkosi į draugijos susirinkimą, teko nugirsti, kad Dabužinės kaimo gyventojas Vytautas Visackas drauge su...