Naujausios žinios

Rudeniniai viščiukai

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 17 d. laikraščio „Širvis“ 40-ame šių metų numeryje.

Na ką, mielieji mano, sulaukėme gražaus, auksinio ir svarbiausia šilto rudens. Nors dienos ir trumpyn, bet nuotaika šventiška. Kodėl? Ne, ne dėl to, kad mūsų miestelis gražinasi (nors mano akimis labiau panašėja į karo veiksmų zoną), o jau vien dėl to, kad, prisiminus savo vėjo perpučiamą varpinę, net šiurpas nukrečia, gyvenu šiltai. Šildymo sezonas prasidėjo.

Mano kaimynė Pranutė laksto nuo kaimyno prie kaimyno neatsidžiaugdama išaugintomis gėrybėmis: va kokios cukinijos, va kokie burokėliai, o jau morkos… Vos ne į Gineso rekordų knygą trauk. Nors tiesą pasakius, nieko ten tokio antgamtiško, daržovės kaip daržovės, o Pranutė kaip Pranutė – kaip ir mūsų valdžios olimpas: daug savigyros, triukšmo, o tikrovėje viskas kur kas kukliau, kaip sako liaudis: „Tušti puodai garsiai skamba“.

Bet va pagalvojau, kad mano Pranė nieko apie savo pavasarinius viščiukus nieko nepasakoja. O jau tiek džiaugsmo buvo jiems išsiritus, o jau kokia jų gausybė, o jau, kad būsimus kiaušinius skaičiavo ir gaidžių plunksnomis didžiavosi. Egi viskas pasikeitė, kai lapė įsisuko, ilgapirščiai savo dalį pasiėmė, o kad ir tų pačių višiukų viso tik penki tebuvo. Panašu, kad rudenį, suskaičiavus augintinius, didelis minusas ir kad likęs gaidelis ir viena vištelė puode atsidurs, nes Pranutei nervai pavasarį pakriks, jei istorija pasikartos.

Pagalvojau, kad ir mūsų karalystės valdovei reiktų savo ūkyje apsižvalgyti ir viščiukus susiskaičiuoti: ar kokia lapė neįsimaišė, ar koks vištpalaikis nesiglaudžia teršdamas lizdą ir skalsią valdišką duoną belesąs, o gal net koks prisiplakėlis atklydėlis šildosi mūsų šviesiosios spinduliuose. Lauk tokius veltėdžius! Padėsiu aš Jajai ūkyje pasižvalgyti ir patarimą vieną kitą mestelėsiu. Man juk nesunku, aš iš prigimties ir pašaukimo altruistas ir savo krašto patriotas. Lai valdovė naudojasi, dėl autorystės nesikreipsiu ir bangų nekelsiu, kad tik mačytų, kaip sakoma. O gera ir laiku pasakyta mintis ir ant kelio užveda. Ką čia supaisysi, kas vedžioja tą mūsų valdovę ar pati vedžiojasi. Taigi, didelis tas mūsų ūkis, jau vien kiek tų patarėjų, padėjėjų ir pavaduotojų. Sakau, va, karalystės administratorės pavaduotoja turbūt už labai gerą pareigų vykdymą, paklusnumą ir nepretenzingą išvaizdą buvo į ligoninės laivą įsodinta. Ir ką, plaukioja sau po ūkio prūdą ir neskęsta. Šią siūlyčiau pasilaikyti ir ateinančiai kadencijai, maža ką, atsiras kur kokia skylutė, va ir bus kuom ją, taip sakant…

Prasčiau su valdovės pagalvine, dovanokite, pagalbine vicemise. Anei ten, anei šen: imasi daug, bet gaunasi visur tas pats. Net pati valdovė, mano akimis, tą mato, kad nei nuotraukose prie savęs kur beparodo, o ir gelbėti nieko nesiunčia. Taip gaunasi, kad veltui duoną valdišką kramsnoja ir šešėlį ant karališko apsiausto meta, nes daug rūpesčių sukelia valdoviškai galvai: tai spauda taršo, tai globotojai nerimsta, tai vaikai neklauso ir šiaip, mano vyriška akimi, nelabai į tą podiumo trejetuką įsispraudžia. Gal jau antrajai kadencijai ką nors vertesnio į šią viečikę pasodintute. Nors, tiesa, visgi vienas privalumas yra – šalia būnant išryškėja valdovės privalumai ir pradingsta trūkumai (jei kas juos bepastebi). Sakyčiau, jau pasirodė ką begalinti ir ačiū, josios vieton ką nors labiau tinkamesnio tupdyčiau.

Va kitas reikalas – patarėja, jau net ir aukso žiedus sumainyti spėjo, bet darbo ir pagalbos šviesiausiajai negaili: visur kur dursi, ją pamatysi. Net kartais pagalvoju, kokie aplinkui nenuovokos, kad be tos juodaplaukės nė žingsnelio. Gal sakau, ją būtų galima ir aukščiau pakylėti, taip sakant – įvertinti.

Eilinių kadrų reorganizacijos planus aptarsime kitąkart, šiam ir taip jau užteks, o tai būsiu, kaip ta Pranutė. Iki susimatymo kitą savaitę!

Jūsų Varpininkas – kadrų specialistas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*