Savanorė iš Lietuvos lanko Turkiją
Eglė Lukošiūnaitė
Aš esu viena lietuvė iš keturių Europos Savanorių Tarnybos (EST) savanorių Bulgarijoje. Kai čia atvykome, visi turėjome tikslą pakeliauti laisvu nuo darbo metu. Jau rudenėja ir Bulgarijoje orai vėsta, nors šilčiau nei Lietuvoje. Tačiau Istanbule vis dar šilta ir gražu. Todėl nusprendėme ten nukeliauti. Kelionė neilga, galima nuvažiuoti autobusu per 6–7 valandas.
Vieną naktį, 00.45 Plovdive, Bulgarijoje ,iš už kampo pasirodė autobusas, nugabensiantis mus į Turkiją. Pajudėjus gavome kavos / arbatos ir užkandžių, kurių pavadinimas stipriai pralinksmino mūsų kelionę ir liko juokingiausiu įvykiu jos metu. Gavome po vieną įpakuotą skanėstą pavadinimu „Finger Time“ („Laikas pirštui“) . Baisiai skanu!
Mūsų autobuso patarnautojai, deja, nekalbėjo angliškai. Tai pasienyje turėjome tiesiog kopijuoti kitų keleivių veiksmus, nes į mūsų klausimus niekas neatsakė. Mūsų laimei sėkmingai kirtome sieną. Pasiekę Istanbulą, susidūrėme su dilema, kur mums reikia išlipti. Autobusas stoja daugelyje vietų. Mes žinojome savo stoties pavadinimą, tačiau joje autobusas tik trumpam stabtelėjo ir mes nesupratome, kas vyksta. Šiaip ne taip, laužyta anglų kalba, viena keleivė paaiškino, kad autobusas vėl sustos šioje stotyje tik nusuks šiek tiek į šalį. Autobusas sustojo, kažkas parodė metro ir po ilgų paieškų klaidžiomis ir stačiomis Istanbulo gatvelėmis radome savo viešbutį.
Viešbutis buvo vienas iš pigesnių, kuriuos galima rasti internete. Tik tai ne kambariai ,o kažkas panašaus į nuomojamus butus. Turėjome užsisakę vieno kambario butą keturiems. Bet mums pasisekė ir viešbučio savininkas apgyvendino kitame, dviejų kambarių, rūsyje esančiame, bute. Taigi gyvenome po du. Vieno kambario langas buvo į gatvę, o kitas, nedidelis langiukas, į kitą kambarį. Taigi, kaip ir jokio lango ar oro. Pridusęs kambarys mūsų atostogų nuotaikos netemdė. Netrukdė ir skorpionas, sutiktas duše, kuris buvo labai draugiškas ir paprašius leisti ramiai maudytis pasislėpė tarpe tarp durų ir sienos.
Taip pat ir tarakonas kambaryje netemdė geros nuotaikos, nes panaudojus šlepetę kaip gynybos ginklą, jis kilniai atsisveikino su savo gyvybe. Daugiau jokių gyvūnų per keturias dienas, praleistas tame viešbutyje, nesutikome. Turbūt visi gyviai paskelbė mūsų kambarį pavojaus zona.
Istanbulas – labai gražus miestas, su begale mečečių ir rūmų, skirtų turistams aplankyti. Tai turistų miestas. Gal dėl to ir nesiskiria nuo europietiškų. Taip, ten moterys vaikšto prisidengusios galvas hidžabais. Tačiau ne dauguma. Musulmonės mergaitės mūvi kelnes, viešai demonstruojamas meilumas taipogi nėra kažkas nauja. Musulmonai jaunuoliai susikibę už rankų, o bučiniai gatvėje atrodė visiškai priimtina ir įprasta jiems. Nepaisant ryškiai europėjančio miesto, mečetėse išlieka taisyklės moterims: negalima įeiti į vidų be skaros dengiančios plaukus, mūvint kelnes. Turistai turi tik jiems skirtą įėjimą, kur moterims duodami sijonai arba skaros, jeigu jų neturi. Taip pat visi viduje turi nusimauti batus.
Aš asmeniškai labiausiai norėjau pamatyti Grand Bazar. Tai vienas didžiausių pasaulyje turgų po stogu. Tradicija derėtis ten blėsta, bet vis dar galima ir prekeiviai vis dar kviečia ateiti ir pirkti iš jų.
Nepaisant teroristų, sprogdinusių žmones Ankaroje, mūsų laikas Turkijoje praėjo įdomiai ir sklandžiai. Visiems rekomenduoju aplankyti šį nuostabų miestą ir susipažinti su Turkijos kultūra.
Eglės Lukošiūnaitės nuotraukos
Parašykite komentarą