Ščiūriškis – likimo globotas kaimas
Andrius Kvakšys
Straipsnis buvo išspausdintas lapkričio 22 d. laikraščio „Širvis“ 45-ame šių metų numeryje
Andrius Kvakšys – vilnietis, užaugęs mūsų rajono Zibalų kaime. Jaunas vyras domisi savo krašto istorija, jau keletą metų renka duomenis apie močiutės gimtąjį kaimą – Ščiūriškį. Skaitytojams siūlome A. Kvakšio pasakojimą apie išnykusį kaimą, kuriame gyveno jo seneliai, gimė mama.
Ščiūriškis susijęs su mano vaikystės prisiminimais. Matyt todėl, atsiradus galimybėms, pradėjau aktyviai domėtis jo istorija, nagrinėti archyvinius dokumentus bei rinkti žmonių, dar prisimenančių šio kaimo gyvenimą, pasakojimus.
Žmonės šioje vietoje gyveno nuo seno. Šalia Ščiūriškio yra IX–XI amžiumi datuojamas Rubikonių pilkapynas, o netoliese miške piliakalnį primenanti kalva, žmonių vadinama Kaziulio kalnu.
Archyviniuose dokumentuose Ščiūriškių pavadinimą radau paminėtą 1803 metais. Gal reikėtų jį vadinti dvikaimiu, nes nuo seno buvo Ščiūriškių I ir II kaimai. Ščiūriškių II kaimas atsirado apie 1850 m. ir pradžioje buvo vadinamas Pakalniškėmis. Žavus pavadinimas, puikiai atspindintis kaimo vietą vaizdingoje nuokalnėje upės vingyje. Tik matyt žmonių bendrystė dvikaimyje buvo svarbesnė už vietą ir galiausiai pavadinimas suvienodėjo. Turbūt verta paminėti, kad oficialiuose dokumentuose kaimas vadinamas Ščiūriškėmis arba Ščiūriškiais, bet žmonės naudoja Ščiūriškio pavadinimą, taigi ir aš toliau taip vadinsiu.
Nėra tiksliai žinoma apie Ščiūriškio pavadinimo kilmę. Vieni sako, kad galėjo koksai žmogus su būdingais požymiais ten gyventi. Kita versija – nuo žodžio „ščiūras“, reiškiančio iškirstą miško plotą. Manau, kad antroji versija bus teisingausia.
Vietovės, kurioje yra iš Ščiūriškis, centrą sudarė dideli Rubikonių ir Kriaunų kaimai. Tuo tarpu aplinkiniai kaimeliai, žinoma, ir Ščiūriškis, dažniausiai būdavo vienos giminės santalkos vieta. Pavyzdžiui, Kiemeliškėse iš pradžių gyveno vien Kriaunaičiai, Degsniuose – Polkai, Ščiūriškyje I – Stundžiai. Taip pat ir mano mylimame Ščiūriškyje (II). Čia įsikūrė Lisauskai. Jau vėliau, nepriklausomos tarpukario Lietuvos metais, daugiausia vedybų keliu, atsirado daugiau pavardžių: Narbuntai, Gečiai, Kriaunaičiai. Beje, Kriaunaičiai – išskirtina šio krašto pavardė. Jei ją sutiksite kažkur kitur, galima net neabejoti iš kur žmogus kilęs.
Grįžkime prie Ščiūriškio. Kaimas buvo įsikūręs gamtos prieglobstyje. Apsuptas miško, ant kalvelės upės krante. Rašoma, jog dar XIX amžiaus pradžioje čia buvo ežeras, bet mano senelių prisiminimuose tai jau tik raistas. Žemės čia nederlingos, todėl ir žmonės gyveno gana neturtingai. Vidutiniškai turėjo apie 10 ha žemės, suskirstytos rėžiais. Ščiūriškio gyventojai buvo tikri gamtos vaikai. Vyrai geri medžiotojai, o moterys ir vaikai uogaudavo, riešutaudavo, grybaudavo. Laikydavo ir bites. Tada – pėstute į Vilnių, tenykščiame turguje surinktų gėrybių parduoti.
Ščiūriško kaimo vieta yra maždaug 13 km nuo Zibalų gyvenvietės ir dabar priklauso Zibalų seniūnijai, tačiau anksčiau teritorinė kaimo priklausomybė buvo visai kita. Atstumas iki Giedraičių ar Šešuolių kiek trumpesnis. Be to, pravažiuojami keliai į Zibalų pusę atsirado ne taip jau ir seniai. Matyt todėl tarpukario Lietuvoje Ščiūriškis buvo priskirtas Šešuolių valsčiui, o jei prireikdavo daktaro ar policininko – žmonės skubėdavo į Giedraičius.
Kaimo žmonės buvo tikintys, lankydavo Kiauklių bažnyčią. Kai rusų valdžia apie 1871 m. norėjo šią bažnyčią nugriauti, o jai priklausiusias žemes pasisavinti, žmonės sugebėjo bažnyčią apginti. Buvo sutarta, kad, artėjant pavojui, zakristijonas pradės skambinti varpais, tuomet žmonės subėgs bažnyčios ginti. Taip ir įvyko. Bažnyčią aktyviai gynė ir ščiūriškiečiai. Pasirodo, varpų gausmas būdavo puikiai girdimas ir už poros kilometrų. Apie Kiauklių bažnyčios gynimą yra rašęs vyskupas Motiejus Valančius knygoje „Antano Tretininko pasakojimai“.
Pirmasis pasaulinis karas kaimo tiesiogiai nepalietė, bet aplinkinėms vietovėms buvo tikrai sunku. Dar pačiuose pirmuose karo mūšiuose Rytprūsiuose žuvusių sąrašuose galima aptikti ne vieną Kiemeliškių, Jusiškio ar Rubikonių kaimų gyventojų pavardę. Tarp jų ir dviejų Kriaunaičių. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje viskas klojosi lyg ir kiek ramiau. Kaimas nesiplėtė, bet ir nemažėjo. Ščiūriškiečiai dirbo naujai išmatuotuose žemės sklypuose bei gana aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: šaulių sąjungos veikloje, saviveikloje ir pan. Tik štai Antrasis pasaulinis karas bei po jo prasidėjęs partizanininis pasipriešinimo judėjimas atnešė kaimui nemažai negandų. Gyvenimas miškų apsuptyje tikrai nesuteikė ramybės. Netoli kaimo partizanai buvo iškasę bunkerį ir tikrai neretai ščiūriškiečiams tekdavo baimintis dėl savo gyvybės. Ščiūriškietis Ignas Lisauskas už pagalbą partizanams buvo suimtas ir mirė kalėjime. Kitą kartą partizanams besitraukiant, po išpuolio sudegė kaimo pakraštyje buvusi sodyba.
Atėjus kiek ramesniems laikams, kaimo mediniams pastatams didžiulę grėsmę kėlė ugnis. Apie 1950-uosius kilo gaisras, sunaikinęs du namus su visais ūkiniais pastatais, t. y. trečdalį kaimo. Tiesiog nuostabu, jog žmonės nenukentėjo, o jų kaimynai išlaikė šį bendruomeniškumo išbandymą.Vieną sodybą draugiškai atstatė, o kitą šeimą kaimynai priėmė gyventi. Tiesa, iš klaidų pasimokyta ir atstatytoji sodyba perkelta gerokai toliau, o naujai statomi namai nutolo nuo buvusių. Kaimas išsiplėtė vis dėl to paties ugnies pavojaus.
Ščiūriškis niekada nebuvo didelis kaimas. 1865-ųjų metų gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno 19 žmonių. Tuomet Lisauskai dar buvo tik prieš kelis metus atsikėlę gyventi. Baudžiavos panaikinimas bei žemės atidavimas ją dirbantiems žmonėms leido kaimui stipriai ūgtelėti: 1897-aisiais Ščiūriškyje I gyveno jau 24, o Ščiūriškyje II – 28 gyventojai. Taigi, gyventojų skaičius per trisdešimt metų beveik patrigubėjo ir nekito. Tad 1923-ųjų metų lietuviškojo gyventojų surašymo duomenimis, pirmajame Ščiūriškio kaime buvo 4 sodybos su 21 gyventoju, o antrajame – 6 sodybos su 28 gyventojais.
Miškas ščiūriškiečiams buvo kažkas daug didesnio nei vien gamtos gėrybių sandėlis. Jis tausotas ir mylėtas. Net ir kurui rinktos šakos ar nudžiuvę bei išmirkę medžiai raiste. Gero medžio malkoms niekas nekirsdavo. Todėl visiems buvo didžiulis smūgis, kai, įkūrus kolūkį, miškas iš savininkų buvo atimtas ir tuojau pat iškirstas.
Kaimo gyventojai puoselėjo lietuvybės dvasią. Nors daugelyje aplinkinių kaimų dažnai girdėdavai lenkišką šnektą, Ščiūriškyje kalbėta tik lietuviškai, o kievieną bendrą darbą lydėdavo lietuviškos dainos. Merginos puošdavosi tautiniais drabužiais. Kiekvieną sekmadienį bažnyčios šventorius tiesiog mirgėdavo nuo įvairiausių audinių raštų, o per vestuves pamergės išsipuošdavo dar ir tautinėmis karūnomis.
Dar ir per mano senelių vestuves, 1960-aisiais, visos pamergės buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais. Tokios senos ir gražios tradicijos.
Galbūt tai mano sentimentalus požiūris, bet gilinantis į kaimo istoriją, susidaro įspūdis, kad tai aukštesnių jėgų saugomas kaimas. Visi žinome, kad prieš šimtą metų, jei kas trečias vaikas išgyvendavo, tai buvo laimė tėvams. Bet ne Ščiūriškyje: čia sėkmingai užaugdavo beveik visi… O ir užaugę išgyvendavo vos ne po šimtą metų.
Gaila, bet idilė baigėsi su kolūkių fomavimusi. Kaimo likvidavimas prasidėjo apie 1960-uosius metus. Gyventojus kraustė į tuo metu kurtą Kiauklių kolūkinę gyvenvietę. Kaip melioracijos programos dalis ištiesinta upė, nugriauta dalis pastatų. Mano seneliai išsikraustė apie 1972-uosius. Jų sodybą mačiau, deja, tik nuotraukose. O paskutinė Ščiūriškio sodyba išsilaikė iki 1990-ųjų. Dar prisimenu vaikystėje matytą ilgą seną namą su jau begriūvančiu stogu.
Šiandien kaimo vietą žymi du gal poros šimtų metų senumo ąžuolai, kažkada, matyt, pasodinti kaip žaibolaidžiai. Dar yra sena liepa, šulinys, buvusių darželiuose vietose tebeauga žieminiai jurginukai. Svajoju kada nors senojo Ščiūriškio vietoje pasistatyti namą. O gal kada taip ir įvyks? Norėtųsi, kad šis gilių lietuviškų tradicijų, tikinčių Dievą ir mylinčių miškus žmonių kaimas liktų ne vien prisiminimuose, bet ir atgimtų naujai.
Andrius Kvakšys
Parašykite komentarą