Naujausios žinios

Šeimų stovykla „TIKĖJIMAS = DŽIAUGSMAS?“

Laura Kirtiklienė

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 27 d. laikraščio „Širvis“ 31-ame šių metų numeryje.

Ir vėl Širvintų dekanato šeimos centras įgyvendino vieną iš savo didžiausių veiklos iššūkių – suorganizavo katalikišką stovyklą šeimoms. Daugelis paklaustų, kodėl IŠŠŪKIS. Ogi mūsuose nėra populiarios katalikiškos stovyklos. Regis, tikinčių ir religingų šeimų turime, tačiau jos pavieniui išsisklaidžiusios, tarsi vienišos salelės bando išsaugoti ir perduoti tėvų ir protėvių perduotą tikėjimą. Na, belieka palinkėti jiems sėkmės, o besivienijančioms šeimoms norisi šaukti „VALIOOOO!“ Be to, kai kasmet sudarome stovyklos sąmatą, plaukai ant galvos pasišiaušia, akis padidėja dešimtkart, o galvoje sukasi mintis: „BŪTI STOVYKLAI, AR NEBŪTI“. Ačiū Dievui, Jis nuolatos mums mesteli staigmeną ir stovykla įvyksta. Taip atsitiko ir šiemet.

Nuo metų pradžios vis svarstėme, organizuoti, ar neorganizuoti stovyklą. Netikėtai gegužės mėnesį Želvos parapijos šeimos centras drauge su kun. Petru Avižieniu pasiūlė suorganizuoti stovyklą Želvos parapijoje minint parapijos jubiliejų. Ne gana to, dar ir rėmėjais, ir patalpomis pasirūpino. Ko gi daugiau reikia? Mes, širvintiškiai, nė už ką tokio pasiūlymo negalėjome praleisti. Tad po kelių rimtų susitikimų, liepos 24 d. Marguolių kaimo turizmo sodyboje įvyko katalikiškos stovyklos „TIKĖJIMAS = DŽIAUGSMAS?“ atidarymas. Atidarymo metu kiekvienas stovyklautojas gavo vieną iš pagrindinių užduočių – išsiaiškinti, ar jam tikėjimas teikia džiaugsmą. O ši kelionė ne iš lengvųjų: reikėjo iš naujo sau atsakyti, kokią vietą mano gyvenime užima tikėjimas; išmokti atsiverti, dalintis ir švęsti bendrystę. Tad pasidomėkime, kaip stovyklautojai įvykdė užduotis.

Pirmiausia, turėjome IŠ NAUJO ATRASTI, APMĄSTYTI SAVO TIKĖJIMĄ. O čia mums pagelbėjo nepamainoma mūsų stovyklos lektorė šv. Jono apaštalinė sesuo Dominyka iš Senųjų Trakų Viešpaties apreiškimo vienuolyno ir jos kalytė, vaikų ir suaugusiųjų džiaugsmas, Omega. Su sutuoktiniais ji kalbėjosi tokiomis temomis kaip: „Tikėjimas mano kasdienybėje“, „Kaip Dievas mane veda“, „O kaip su Bažnyčia?“. Kun. Laurynas Visockas mokė, kaip skaityti ir nagrinėti Šv. Raštą. Šįkart kunigas drauge su suaugusiais nagrinėjo Sėjėjo metaforą. Kunigas Povilas Slaminis tiek jaunimui, tiek suaugusiems atvėrė dar vieną maldingumo kelią – liturgines valandas. Nėra lengva jas melstis, bet nustebino mažiausieji stovyklautojai jose noriai dalyvavę.

Antras dalykas, kurį atlikome – NORIAI DALINOMĖS: dalinomės tikėjimu, patirtimi, džiaugsmais, skausmais, atradimais. Šiaip vaikai yra drąsesni ir noriai dalinasi savo patirtimi, ko nepasakyčiau apie suaugusiuosius. Tačiau ir čia pralaužėme ledus. Na, gal per drąsiai pasakyta. Vis dėlto Viešpaties malonė labiau suveikė. Po sesers Dominykos paskaitų, stovyklautojai kaip seni pažįstami kalbėjosi apie savo tikėjimo patirtis, išgyvenimus, nuopuolius, atradimus, išgyventus stebuklus. Vakarais, kol jaunimas žiūrėjo krikščioniškus filmus, tėvai šnekučiavosi su seserimi ir vieni su kitais tikėjimo klausimais.

Žinote, stovykla tuo ir nuostabi, kad galima sutikti daug įvairių šeimų, susipažinti su jomis, pasimokyti iš jų. Mane labai sužavėjo Ievos ir Kerniaus Pauliukonių šeima. Drąsūs, veiklūs, kūrybingi, atviri gyvybei jauni žmonės, nebijantys priimti įvairius gyvenimo iššūkius, be to, auginantys jau tris vaikus.

Ar jūs kur nors matėte ar girdėjote, kad neseniai pagimdžiusios moterys, besūpuojančios vaikus, organizuotų stovyklas, vestų teminius vakarus. Ne? Vadinasi, jums būtinai reikia sudalyvauti Širvintų dekanato šeimų stovyklose, nes čia tokių moterų labai daug. Pavyzdžiui, Dekanato šeimos centro savanorė Inga, neseniai susilaukusi trečios atžalos, yra viena iš aktyviausių stovyklos organizatorių. Be to, pasak stovyklautojo R. Pilkos, ji taip pravedė susipažinimo vakarą, kad visi net naktį atsibudę galėjo išvardinti dalyvių vardus. O Šeimos centro vadovė Neringa Pilkienė, prieš keturis mėnesius susilaukusi penktojo vaikelio, be vargo susitvarkė su visais organizaciniais iššūkiais. Savanorė Kristina Šironienė, turėdama labai daug stovyklų organizavimo patirties, daug negalvodama Jums galėtų patarti, kaip suorganizuoti sporto ar kokį kitą vakarą, kokias dainas dainuoti, kokius žaidimus žaisti. O jai į pagalbą nuolatos atskuba šeima. Štai taip! Belieka pasidaryti sau išvadą – šeima – ne kliūtis, o parama ir paskata veikti, dalyvauti, įgyvendinti savo idėjas.

Stovykloje, žinoma, buvo ir daugiau jaunų šeimų, kurios atvyko su naujagimiais, taip pat ir daugiavaikių šeimų. Jos visos noriai su vaikais dalyvavo sporto rungtyse, pramogavo, keliavo dviračiais po Želvos apylinkes, klausėsi ne tik sesers Dominykos, bet ir Kaišiadorių vyskupijos šeimos centro Juditos Bernatonienės paskaitų apie lytiškumą.

ŠVĘSTI BENDRYSTĘ – vienas iš pagrindinių akstinų, kodėl ir aš pati pasirenku dalyvauti katalikiškoje stovykloje. Bendrystę išgyvenau ir šiemet. Gal kam pasirodys keista, bet pasijutau, kaip didelėje šeimoje, kur rūpinosi ne tik manimi, bet ir mano vaikais, kur meldėsi ne tik už mane, bet ir už kiekvieną. Žinoma, šis pojūtis buvo gana stiprus dar ir todėl, kad šiais metais daug laiko praleidau namuose augindama vaikus ir atsisakydama įvairių veiklų, renginių, išvykų. Ir vis dėlto, bendrystę išgyvenau ne tik aš, bet ir daugelis stovyklos dalyvių, ypatingai kai reikėdavo organizuotai nuvažiuoti į Pusnės bažnyčią švęsti šv. Mišių, kai reikėjo pasirūpinti, ne tik savo, bet ir stovyklautojų vaikais, kai meldėmės ir kiekvieną dieną laiminome vienas kitą, kai žiūrėjome filmus, kai dalyvavome Nojaus Pilkos parengtame protmūšyje, kai žolininkė mus mokė žolynais papuošti medžiagos skiauteles, kai šokome per vakaronę, kai valgėme, kai dalyvavome fotografo Kerniaus Pauliukonio eksperimentuose. Beje, jo pravesti užsiėmimai buvo viena iš įdomiausių stovyklos veiklų tiek jaunimui, tiek suaugusiems. Ačiū jam ir jo žmonai Ievai, kad skyrė laiko, kad leido pažinti kitokį fotografijos meną.

Kad ir kaip būtų gaila, bet stovykla baigėsi palikdama daug gražių neišdildomų akimirkų. Stovyklautojai paklausti, kokia nuotaika išvažiuoja iš stovyklos, tik geru žodžiu minėjo ir dėkojo organizatoriams. Pasak vieno stovyklautojo, nenoriai atvyko, tačiau pirmą kartą atitrūko nuo darbo rūpesčių ir atsipalaidavo, ir išvyksta pakylėtas. Vienas iš mano globotinių reikalaute reikalavo, kad susimokėtume ir liktume stovyklauti. O kai bandžiau paaiškinti, kad ir kiek sumokėtume, stovykla baigsis ir vyks tik kitais metais, likau nesuprasta. Vaikai pats geriausias lakmuso popierėlis, pasakantis visą tiesą apie stovyklą, išgyventą tikėjimą, patirtą džiaugsmą.

Išvažiavome namo su mintimi, kad TIKĖJIMAS = DŽIAUGSMAS.

Ačiū Aukščiausiajam ir organizatoriams už šauniai suorganizuotą stovyklą. Iki susitikimo kitais metais!

Kristinos Šironienės ir Rasos Povylienės nuotraukos

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*