Naujausios žinios

SENIAI SUTARTAS SUSITIKIMAS

Valda PATINSKIENĖ

Genadijus Jelistratovas. Nuotrauka iš asmeninės feisbuko paskyros

SRTRF logoSeniai esu pažįstama su Genadijumi Jelistratovu. Gerai pažinojau jo mamą Tamarą, tačiau vis pritrūkdavo laiko nuoširdžiai pasišnekėti. O dabar, tarpušvenčiu, atsirado daugiau laisvo laiko, susitarėm neatidėlioti pokalbio vėlesniam laikui. Kaip tarėm, taip padarėm. Sutartu laiku aplankiau Genadijų.

Jaukiame, neseniai suremontuotame kambaryje, besivaišinant kava, kalba vijo kalbą, prisiminėme senus laikus, kai dar be vizų vykome į tuometinį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgą). Tada Genadijus buvo dar jaunas vaikinukas. Visa keliautojų grupė stebėjo ir saugojo Geną, mat jis buvo to meto Širvintų tarpkolūkinės statybos organizacijos viršininko Nikolajaus Jelistratovo sūnus. Tais laikais būti viršininko vaiku buvo prestižas. Tačiau jaunasis Jelistratovas nė kiek nesinaudojo savo padėtimi. Toks jis ir dabar. Kai priminiau jam, kaip jis tuo metu galėjo naudotis tėvo padėtimi, Genadijus nusišypsojęs numojo ranka: „Visa tai niekai“.

Genadijaus tėvai karo dalyviai. Kariška drausmė buvo ir namuose. Mama nuo pat mažens pratino sūnų tvarkos ir pareigingumo. Vaiką daugiau lepino tėtis Nikolajus. Genadijus prisimena, kad iš gimtojo Kauno šeima persikėlė į Zarasus. Šiame aukštaitijos mieste Genadijus baigė pradinę mokyklą. Pagal tuometinius įstatymus, gerai besitvarkantys organizacijų vadovai būdavo perkeliami (nepaisant jų norų) į sudėtingesnius postus, ten, kur reikėdavo energijos, sumanumo, atsidavimo darbui. Tokie buvo abu Tamara ir Nikolajus Jelistratovai. „Taip 1966 metais mūsų šeima atsidūrė Širvintose. Čia tėtis tapo besikuriančios tarpkolūkinės statybos organizacijos viršininku, mama šioje organizacijoje dirbo kadrų inspektore. Aš turėjau važinėti į Maišiagalą. Širvintose nebuvo rusų mokyklos. O Maišiagalos mokykloje per pertraukas kalbėdavome kaip kas mokėjo: rusiškai, lietuviškai, lenkiškai. Ten buvo trikalbė mokykla. Baigęs rusų kalba vidurinę mokyklą, lietuviškai sunkiai kalbėjau, nes namuose bendravome tik rusiškai, o kaimynai visi mokėjo rusų kalbą ir su manimi kalbėjo mano gimtąja kalba“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas. Kiek aš pati pažįstu Genadijų, ji puikiai kalba lietuviškai. Paklaustas, kada išmoko, ironiškai nusišypsojo ir papasakojo savo likimo išdaigą. „Galima sakyti likimo ironija. Dauguma jaunuolių, patekę į tuometinę armiją, išmokdavo rusiškai, o aš kariuomenėje išmokau lietuviškai, – vėl juokiasi Genadijus. – Nuo pat tarnybos pradžios, būdamas naujokas, susipažinau su tokiu pat naujoku Povilu. Geras, nuoširdus vaikinas, kad aplinkiniai nesuprastų apie ką kalbam, kalbėdavome lietuviškai. Ir po tarnybos dar ilgai nenutrūko mūsų bendravimas, tačiau dabar, deja, nieko nežinau apie Povilą.“

Dabar Genadijus neturi su kuo pasikalbėti rusiškai. Praėjo jau keturiasdešimt metų, kai neteko tėčio, mama taip pat jau ilsisi šalia jo. „Dažnai mintyse pasikalbu su jais, žinoma, rusiškai. Kiek atsimenu, niekas niekada neužgavo manęs, neišjuokė, kad ne taip kirčiuoju lietuviškus žodžius, ar nereikiamą žodį pasakau. Suprato, kad nesu lietuvis, aš mokiausi ir jaučiau geranoriškumą, palaikymą ir supratimą“, –paatviravo Genadijus. O dabar kalbantis net nesijaučia, kad Genadijus yra ne lietuvis, jokio akcento. „Taip turi būti, kurioj šaly gyveni, tą kalbą privalai mokėti“, – išreikšdamas pagarbą Lietuvai, pokalbį baigė Genadijus.

Padėkojau už priėmimą ir sutariau, kad tai ne paskutinis mūsų susitikimas. Atsisveikinom. Gerų, sveikų ateinančių Naujųjų metų, gerbiamasis Genadijau.

Nuotraukos iš asmeninio Genadijaus Jelistratovo archyvo.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*