Seniausia baltiškųjų avių veislė – škudės (vaizdo įrašas)
Škudžių veislės avis šiemet širvintiškiai galėjo pamatyti iš arti Kernavėje per Gyvosios archeologijos dienų festivalį. Aveles į festivalį atvežė Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos narys Kęstutis Samušis. Kęstutis noriai papasakojo apie šias nykstančios veislės atstoves.
Škudžių veislės avys priklauso Šiaurės trumpauodegių avių grupei. Šių avių kilmė – Rytų Prūsija, Lietuva ir kitos Pabaltijo šalys. Manoma, kad škudžių veislės avys viena seniausių lietuviškų avių veislių. Jos atsirado maždaug prieš 4 000 metų. Škudžių veislė laikoma aborigenine veisle. Iš visų avių veislių ji mažiausiai pakitusi ir išlaikiusi savo gryną genetinę liniją grynakraujų avių veislių pasaulyje. Keleto tūkstančių metų senumo istoriniai tekstilės radiniai Baltijos regione tik patvirtina, kad tuometinė škudžių veislės vilna tapati šiandieninei.
Nors 1930 m. jų buvo priskaičiuojama iki 70 000, bet dėl karų ir žmonių sprendimo jas išvežti iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario, grėsė išnykimas. Tik keletą šių gyvūnų po 1945-ųjų išsaugojo vokiečiai ir iš išlikusių 160 vnt. škudžių avių išplėtė jų populiaciją. Baltijos regione, Lietuvoje, buvo likę vos 35 šios veislės gyvūnai ir dar visai neseniai, 1990 m., 30 jų buvo parduota į Vokietiją, paliekant Lietuvoje tik 5 škudes, kurios galiausiai išnyko iš mokslininkų akiračio. Lietuvoje škudžių veislės avys buvo užmirštos penkerius metus. Mokslinės ekspedicijos dėka mūsų šalyje buvo rastos trys škudės. Šiandien škudžių veislės avių yra apie 350, o Europoje – apie 5 000. Daugiausia jų auginama Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje. Keli tūkstančiai avių neužtikrina to, kad šios veislės populiacijai negrėstų išnykimas. Baltiškosios avys – škudės įtrauktos į Vokietijos Senų ir nykstančių gyvūnų veislių organizacijos sąrašą (GEH), į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinės maisto ir žemės ūkio organizacijos), taip pat į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą.
Pasak šios veislės augintojo Kęstučio, šios avys yra visiškai nelepios ir puikiai prisitaikiusios prie mūsų lietuviško klimato, yra atsparios ligoms ir neišrankios maistui.
Škudžių vilna – unikali. Ji šiurkšti ir susideda iš trijų kailio sluoksnių: trumpų pūkinių plaukų, labai plono vilnos pluošto ir ilgų akuotinių plaukų. Trumpi plaukai – šildo, vidurinis vilnos plauko sluoksnis, priklausomai nuo gyvulio savijautos, reguliuoja oro tarpus tankiame vilnos sluoksnyje, o ilgieji akuotiniai plaukai apsaugo nuo purvo bei kritulių. Kęstutis teigia, jei ši avis neturėtų akyto šiurkštaus plauko, jos vilna būtų viena ploniausių pasaulyje.
Škudės būna baltos, juodos ir rečiau rudos spalvos. Jų ragai gali būti įvairaus ilgio. Avinų ragai yra masyvūs, sraigės pavidalo. Avelės gali būti beragės ar su ragų užuomazgomis, kartais – su mažais riestais ragais. Jų išskirtinis bruožas – mažos uodegytės ir mažos ausys.
Kadangi iš škudžių veislės nebuvo siekiama išgauti kiek įmanoma daugiau produkcijos, ji išlaikyta nemišrinta, todėl, pasak Kęstučio, šios avys nėra tokios produktyvios kaip šiuo metu Lietuvoje auginamos ir populiarios išveistos avių veislės. Škudžių ėriavedė sveria apie 35 kilogramus, o avinai geriausiu atveju užauga iki 50 kg. Aukštis siekia nuo 45 iki 60 centimetrų. Tai mažiausios avys Centrinėje Europoje. Tiek vilnos, tiek mėsos kiekiu jos atsilieka nuo kitų veislių avių, bet produkcija savo kokybe net aplenkia kitas veisles. Škudžių vilna tinka ir velti, ir verpti. Jos spalvos natūralios ir žvilgesys primena mocheros vilną. Ypač vertinga ir sveika yra škudžių mėsa. Dėl savo ypatingo maitinimosi raciono bei lėto augimo, šių avių mėsa yra liesa bei neturi lajaus kvapo. Vokietijoje šių avių mėsa vadinama delikatesine ir vertinama kaip laukiena.
Škudės dėl savo maitinimosi įpročių ir nereiklumo idealiai tinka pievoms, ganykloms nuganyti ir teritorijoms prižiūrėti. Šios avys sugeba įsisavinti palyginti didelį racioną skirtingų augalų rūšių, gerai nugraužia žolę bei neieško tik tokios pat vegetacinės būklės augalų. Škudės mielai graužia krūmokšnius, usnis ar renka nukritusius medžių lapus. Žiemos metu be šieno joms derėtų duoti lapuočių, spygliuočių šakelių ar stiebų.
Šias aveles paprasta auginti, joms nereikia specialių pastatų ar papildomo šildymo. Tiek žiemą, tiek vasarą jos puikiai išgyvena lauke, nuo vėjo ar lietaus prisiglausdamos sausoje pašiūrėje. Šios avys turi panašumų su laukiniais gyvūnais: šiek tiek lėčiau nei veislinės avys, auga ir bręsta, turi stiprų motinystės instinktą, jų gyvenimo vidurkis taip pat ilgesnis. Škudžių veislės avys gali išgyventi apie 25 metus. Avelės veda savarankiškai, be šeimininko įsikišimo, vados negausios – vienas ar du ėriukai. Labai retai pasitaiko trys.
Šiuo metu įvairiuose Lietuvos kampeliuose – Utenos, Trakų, Klaipėdos, Raseinių rajonuose ir mūsų rajono kaimynystėje – Molėtuose – auginama apie 350 škudžių veislės avių. Šios avių veislės augintojai yra susibūrę į Lietuvos Škudžių avių augintojų asociaciją, kurios tikslas yra suvienyti pastangas šiai Lietuvos kultūrai, istorijai ir tautiniam paveldui svarbiai lietuviškų avių populiacijai išsaugoti ir gausinti bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių jas auginti ir tuo prisidėti prie škudžių veislės avių sugrąžinimo į jos kilmės šalį.
Šios asociacijos narys Kęstutis Samušis pasakojo, kad škudžių veislė vis dar nėra įtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą, todėl šiai nykstančiai avių veislei neužtikrinama valstybinė apsauga bei parama. Bet asociacijos nariai ir škudžių augintojai nenuleidžia rankų. Jie nuolat aktyviai kalba apie šią unikalią veislę, papildo savo škudžių bandas vis naujais šios veislės gyvūnais iš kitų šalių ir grąžina šią seniausią lietuvišką veislę tarsi iš tremties į savo gimtą šalį.
Parašykite komentarą