Pasidalink per Facebook!

Jau artėja tarytum graži sukaktis – šešiasdešimt penkeri metai. Žmogaus gyvenime tai nemažas metų skaičius, tačiau atmintis nepripažįsta įvykių tolumos. Prisiminimai labai aiškūs, mažam vaikui giliai įsirėžę į atmintį. Janinai buvo treji metukai, kai naktį į ramiai besiilsinčių Pleskų namus pasibeldė garnizono žmonės. Be ilgų kalbų davė laiko susiruošti tolimon kelionėn. Nekreipė atėjūnai dėmesio, kad gausi šeima – šeši vaikai, mažosios: trejų metukų Janina ir pusantrų metukų Aldutė, mama vėl besilaukianti mažiuko. „Nesvarbu! Ruoškitės!“ Ką daryti. Nebuvo laiko raudoti. Tėvai ir vyresnieji vaikai ėmėsi krauti drabužius. Maisto, ką spėjo paimti. Duona tik tik užminkyta. Taip liko namai ir užminkyta duonelė. Liko namie ir „šeimininkė“ – mažoji pusantrų metukų dukrytė Aldutė. Mama sugebėjo ją užmigdyti ir palikti lopšyje. Suprato, kad kelionėje mažosios laukia mirtis, o čia gal išgyvens. Mamos nuojauta nenuvylė: ryte atėję kaimynai suprato, kas įvyko: gyvuliai baubia, šunys blaškosi, namai tušti. Žinia greitai pasklido ir mažosios Aldutės atėjo pasiimti močiutė – mamos mama. Augino ją iki septynerių metukų, o vėliau, senkant jėgoms ir sveikatai sugebėjo anūkėlę nugabenti tėvams. Beveik po penkerių metų susirinko visa šeima, tačiau jau nebebuvo mažiausios dukrytės, kuri gimė vos atvažiavus į Krasnojarsko srities Užuro rajono Salgono kaimą. Mamos stresas, įtampa, badas atėmė iš šeimos mažylę. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, jog 1990 metais mažosios sesutės kūnelis buvo pargabentas į Lietuvą.

Taigi po ilgos kelionės gyvuliniame, tvankiame, prigrūstame žmonių vagone atvyko Pleskai į paskirtą vietą. Geležinkelio stotyje atvykę „pirkliai“ rinkdavosi jų ūkiams tinkamus darbininkus. Pleskų niekas neėmė: daug vaikų. Na, o vienas „pirklys“ nutarė, kad tokia šeima kaip tik reikalinga jo ūkiui: trys paaugliai berniukai „sila chorošaja“ (stipri jėga). Atsivežęs apgyvendino name, kurio viename gale gyveno namo šeimininkai, o kitame, vadinamame „gorničnaja“, teko įsipatoginti lietuviams. Berniukai tuoj buvo įdarbinti: vienas arklių, kitas kiaulių ganyt, o vyriausias su tėčiu pradėjo dirbti MTS (mašinų traktorių stotyje). Šioje stotyje dirbo dauguma atvežtųjų lietuvių. Vyrai dirbo, tačiau badas žiūrėjo į akis. Mama ėmė pardavinėti atsivežtus rūbus. Už gražią skarą gavo kibirą bulvių. Jų valgyti nevalia, geriau pavasarį pasisodinti. Už moteriškus kailinius gauti pinigai buvo labai naudingai panaudoti – nusipirkta karvutė. Taip seniai gertas pienas, koks džiaugsmas! „O aš negaliu ateiti paimti puoduko pieno – sverdu iš bado, – prisimena Janina Derbutienė, – mane atnešė brolis“.

Karvutė buvo, tačiau nebuvo pašaro, eidavo broliai prašyti saujelės šieno. Didžiąją dalį pieno tekdavo atiduoti kaip duoklę valstybei. „Vakare mama pamelžia karvutę ir, išlydėdama sūnų, išnešantį pieną duoklei, sakydavo: „Jei gausi lieso pieno, paimk, jei išrūgų – paimk, o jei nieko negausi – pasemk vandens ir atnešk – iš jo virsime šaltibarščius, – vėl skaudūs Janinos prisiminimai. – Pavasarį nėra ko valgyti, tai eidavo broliai ieškoti laukinių ančių kiaušinių, o aš pripjaudavau augančių laukinių svogūnų laiškų. Mama suplakdavo kiaušinius, pripjaustydavo svogūnų ir kepdavo. Taip gelbėjomės nuo bado. Augo ten tokios gėlės – sarantra – tai svogūninės gėlės. Vietiniai vaikai išmokė, kad išgręžus vidurį, galima jį valgyti. Valgydavom. Tėtė kartą per savaitę eidavo į apylinkę registruotis, jei būdavo reikalų į rajoną – jau reikia prašyti leidimo iš apylinkės. Tokia tvarka ir drausmė buvo tremtiniams, taip buvo rūpinamasi tremtinų „saugumu“.“ Po kurio laiko savaitinis registravimasis buvo atšauktas, tada jau užteko vieno karto per mėnesį.

Laikas amžino įšalo žemėje lėčiau greičiau, tačiau judėjo. Paaugo mažosios mergaitės. Laikas į mokyklą. Vyriausioji Laima, čia baigusi septynmetę, turėjo palikti šeimą ir išvažiuoti mokytis už šešių šimtų kilometrų. Arčiau nebuvo kur mokytis tik Krasnojarskas. Įstojo į medicinos mokyklą. Pagal šią specialybę dirbo ir grįžusi į Lietuvą.

Susidraugavo Pleskai su vietiniais. Tėtis Ignas mokino naujus kaimynus, kaip išdoroti papjautą kiaulę, kaip panaudoti visą skerdieną, to vietiniai nemokėjo. Kaimynas senis Kačiubėjus turėjo bičių avilių. Kopinėjant medų, medaus su koriais užtekdavo ne tik jo anūkams, bet ir Pleskučiai sočiai prisilaižydavo. O kai iškūrendavo senis pirtį, visada pasikviesdavo lietuvių šeimą maudytis. Pirmiausia išsimaudydavo pats su pačia, po to Pleskų vyrai, o šiek tiek atvėsus pirčiai, maudydavosi Pleskienė su dukromis. Po pirties senis kviesdavo švaručius kaimynus kvepiančios arbatos puodeliui su medumi, o šeimininkė pavaišindavo savo keptu meduoliu. Jau lyg ir apsiprato tremtiniai gyventi Sibire, priprato prie 50 laipsnių spirginančio šalčio, tačiau tėvynė traukte traukė grįžti.

Pleskų šeima viena iš pirmųjų lietuvių šeimų 1956 m. susikrovė mantą ir iškeliavo Lietuvon. Sunki kelionė. Iš Krasnojarsko iki traukinių linijos išsišakojimo-pervažos – tolimas kelias, tačiau po kurio laiko vis dėlto ji buvo pasiekta. Čia reikia persėsti į traukinius, vykstančius Maskvos kryptimi. Traukiniai stotyje nestoja, o tik pristabdo greitį. Keliaujančių pilna geležinkelio stotis. Nuėjo tėtis pas stoties viršininką: „Padėkite, šeima didelė, kaip išvažiuoti?“ Niekuo negalėjo padėti viršininkas, tik pasiūlė, kol traukiniai persirikiuoja keisdami geležinkelio liniją, tuo metu pristabdo greitį, bandyti šokti į vagonus. Ką daryti? Reikia bandyti! Sulaukę reikalingo traukinio, puolė Pleskai mėtyti vaikus ir bagažą pro praviras duris į tambūrą, suspėjo patys įsiropšti. Apsižiūri, o kur dingo mažoji Sibire gimusi Valė? Nėra! Siaubas apėmė visą šeimą. Brolis Antanas puolė bėgti per vagoną dairydamasis gal čia sesutė, juk įmetė pirmąją. Baimės akys didelės, braunasi pro pilną kareivių vagoną, vaiko nesimato. Tik kažkas timpt jį už rankovės: „Anton, ja tebe miesto zaniala.“ (Antanai, aš tau vietą užėmiau). Vikri mažoji savarankiškai iš tambūro perėjo į vagoną. Čia jos pagailėję kareiviai priėmė atsisėsti ant suolo, o ji dar ir broliui vietą išsirūpino. „Maža tada Valė buvo, gal nė ketverių metukų neturėjo, mes jai dabar primename, kaip ji mus visus išgąsdino“, – šypsosi Janina.

Pleskai labai norėjo grįžti namo, o čia pasijuto nereikalingi. Gimtieji namai sudeginti, mat buvo miške, dažnai lankydavosi partizanai, stribams šeima buvo įtartina, todėl ir išvežė. Grįžę prisiglaudė pas gimines kaime. Rudenį Janina pradėjo lankyti Ukmergės trečiąją vidurinę mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Kalbėti lietuviškai mokėjo, o rašyti, skaityti – ne. Į mokyklą kas rytą dešimt kilometrų ėjo pėsčiomis. Vasaros buvo parduotos kolūkiams. Teko ravėti cukrinius runkelius, šienapjūtė, rugiapjūtė, kukurūzai – tai vis darbai, kuriuos teko dirbti Janinai ir jos broliams bei sesėms. Tiesa, vyriausias brolis tapo naujos bortinės mašinos vairuotoju. Dar Krasnojarske gyvendamas, įsigijo vairuotojo teises, o čia vairuotojų nebuvo, tad brolis tapo vienu iš pirmųjų vairuotoju kolūkyje. Baigusiai mokyklą, kaip ir daugumai tremtinių vaikų, Janinai buvo uždarytos durys į aukštąsias mokyklas. Dar gerai, kad pasisekė įsitvirtinti ir baigti tuometį Ukmergės technikumą, o vėliau mokytis Vilniuje.

„Seniai tai buvo… Taip, netrukus tarytum jubiliejus – 65 metai – kai per prievartą buvome išginti iš namų ir tėvynės. Susitiksim su broliais ir seserimis. Mes visi labai bendraujam. Laimėj ar nelaimėj – visi kaip kumštis. Daug kas pasikeitė: nėra tėviškės, tik ąžuolas kaip liudininkas stovi, menantis praeitį ir dabar mus pasitinka ošdamas, tarytum kviečia grįžti. Mano dukra Vaiva, baigusi dvi magistrantūras, su šeima gyvena Kaune, dažnai lanko mane ir kviečia į svečius. Su vyru dažnokai lankydavomės Kaune, ypač tos kelionės patiko vyrui: labai mylėjo anūkę Medą ir dūkdavo su ja. Dabar aš likau viena, tad kauniečiai daugiau lankosi pas mane. Nenuobodžiauju, turiu gerų draugių, dalyvauju „Bočių“ veikloje, domiuosi šalies ir rajono gyvenimu“, – linksmesne gaida baigė savo pasakojimą Janina Derbutienė.

Gražiai sutvarkytoje sodyboje visada Janinos laukiami broliai, seserys, jų vaikai, na ir, žinoma, Vaiva su šeima. Tuoj baigsis žiema, pagausės svečių, to Janina ir laukia.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Jau artėja tarytum graži sukaktis – šešiasdešimt penkeri metai. Žmogaus gyvenime tai nemažas metų skaičius, tačiau atmintis nepripažįsta įvykių tolumos. Prisiminimai labai aiškūs, mažam vaikui giliai įsirėžę į atmintį. Janinai...