Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 12 d. laikraščio „Širvis“ 28-ame šių metų numeryje.

Retkarčiais, mielieji, pravartu ir už miestelio ribų pasidairyti ir pasidomėti, kaip šiandienos kaimas gyvuoja. O gyvenimas tenai, mielieji, virte verda. Tuo įsitikinau praeitą savaitę. Mat išgirdau Premjerą kviečiant šiemet himną ant šimto piliakalnių giedoti, tad nutariau ir ašai ant kokio kalnelio užkopti ir Tėvynės vardą pašlovinti. Prisiminiau, kad viename slauname kaimelyje turiu tolimą giminaitį. Ne, ne ant piliakalnio jisai gyvena, netgi, sakyčiau, tolokai nuo piliakalnio, bet užtat pavadintas anas Mindaugu, tad patys suprantate, gera proga apdainuoti ne tik tėviškės grožį, bet ir žymų vardadienį prideramai paminėti. Trumpai pasakysiu taip: radom mudu piliakalnį, pagiedojom prideramai, o jau kokios dainos skambėjo vėliau, nepasakosiu, ne apie tai kalba. Geriau pakalbėkime apie tai, kaip tenai žmonės gyvena.

Prisipažinsiu, mano viešnagė tenai mažumėlę užsitęsė, labai jau vaišingas šeimininkas buvo. Gyvena jisai prie kelio vieškelėlio, todėl vis pro šalį mašinikės pralekia – smagu pažiūrėti. Viena tokia daili, matyt, neseniai pirkta, rytą, vakarą ir perpiet vis pirmyn atgal zujo. „Kas čia taip reguliariai, it autobusas koksai, važinėja?“ – paklausiau savojo Mindaugo. Taigi čia valdžia mūsų, patsai seniūnas, darban lekia,- išgirdau atsakymą. „Neblogai, matyt, tasai seniūno darbas apmokamas? – pamintijau garsiai. – Tokia mašinikė nemenkai kainuoja, manyčiau.“

„Tikra tiesa, – pritarė giminaitis. – Bet ne iš savos kišenės tie pinigai ištraukti. Mašinikė taigi valdiška, seniūnijai priskirta. Matai, mūsų seniūnijos valdžia valdovei įtinka, tai ir mašinikę geresnę gavo, skraido dabar su vėjeliu, pietų niekada nepavėluoja, barščiai nespėja ataušti. Visi patogumai tajam seniūnui: darbo dirbti nereikia, mašiną darban važinėti turi, algą neblogą gauna. Sekasi kai kam, net pavydu.“

„Tai negi pas jus seniūnui jokio darbo nėra?“ – nustebau. Kam jį tada laikyti?

„Darbo yra, bet jį nudirba šešėlinis seniūnas. O gal seniūnė, net ir nežinom tiksliai. Sunku įžiūrėti, kas ten šešėlyje slepiasi. O kad seniūnas mūsų neveiksnus, ne vienas įsitikinom. Kada beužeisi, tada snaudžiantį rasi, ko paprašysi, to iš karto negausi. O gali ir visai negauti, jei šešėliniam seniūnui nepatiksi. O kad nežinom kas jis iš tikrųjų yra, tai net ir prisigerinti negalim, nežinom kam gerintis. Tiesa, kai rinkimai artėja, spėriai sukasi ir tikroji, ir šešėlinė valdžia, reikia partijai (patys žinot kokiai) balsus suorganizuoti.

Tasai šešėlinis seniūnas, tasai pilkasis kardinolas, ir algą šešėlinę turėtų gauti?

Ką mes žinom. Šešėliuose kažin kokios velniavos gali vykti ir niekas galų nesuras. Netikiu, kad be jokios naudos dirbtų, kažką iš to vis vien turi,“ – svarstė Mindaugas iš kaimo.

Žinote, čia jau mano smegenyse ratukai ėmė suktis. Sutikite, mielieji, gerai būtų tokį darbą turėti. Klausiate, kurį: oficialų ar šešėlinį? O koksai skirtumas? Abu turi savo pliusų. Tikrasis seniūnas gražiai atrodo, valdiška mašina važinėja, pas valdovę į kabinetą užsuka (tiesa, girdėjau, kad dabar taip paprastai pas valdovę neužeisi. Kad ir seniūnas esi, bet privalai iš anksto užsirašyti), kavutės išgeria, reikalus aptaria, algą neblogą gauna. Super – kaip pasakytų jaunimas. Tasai šešėlinis, pilkasis, tikrajam nurodymus duoda, ką ir kam sakyti sufleruoja, ką daryti patarinėja ir naudos iš to turi. Dar didesnis „super“, ar ne, mielieji? Net nebesugalvoju, kurias pareigas užimti norėčiau – abu variantai man tinka ir patinka. Abu „super“, kitaip ir nepasakysi.

Tai va, mielieji, beveik ir apsisprendžiau: emigruoju. Ne, ne į užsienius toliausius, o į kaimą. Juk yra dar viena seniūnija, turinti tik vizituojantį seniūną – verkiant reiktų tikrojo. Štai ir pasisiūlysiu ten, turėtų priimti išskėstomis rankomis. Į kurias pareigas? Kai jau būsiu tenai, tada ir suprasite. Dabar nesakysiu nieko. Bet man atrodo, kad tikrasis seniūnas gali bet koks būti, juk jis nieko nereiškia. O jau šešėlinis – tik valdovės palaimintas ir jos nurodymus seniūnui į ausį šnabždantis. Tai gal visgi teks tuo paradiniu tapti ir šešėlį paskui save vedžioti.

Pranė siūlo palaukti ir miestelio naujajai seniūnijai į vadovus siūlytis. Nieko nebus: valdovė skaidriausioji arti savęs jokios pilkumos nepripažįsta, čia viskas balta ir tyra. O gal ir nebloga mintis: vietoj šešėlinio seniūno pati valdovė tvarkysis, o man tik reikės gerai atrodyti. Tik naujos mašinos, ko gero, negausiu. Kam miestelyje mašina, galima ir pėsčiomis jį apeiti.

Sudie, lekiu prie langelio. Po savaitės gal jau seniūnu būsiu, tada ir pasimatysim. Iki!

Jūsų Varpininkas – be penkių minučių seniūnas

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 12 d. laikraščio „Širvis“ 28-ame šių metų numeryje. Retkarčiais, mielieji, pravartu ir už miestelio ribų pasidairyti ir pasidomėti, kaip šiandienos kaimas gyvuoja. O gyvenimas tenai, mielieji,...