Naujausios žinios

Šiauliuose gniuždoma savanorystė

Valda PATINSKIENĖ

Straipsnis buvo išspausdintas vasario 28 d. laikraščio „Širvis“ 8-ame šių metų numeryje

Didelis sujudimas šalyje, nemažesnis pakilimas ir mūsų rajono centre per mūsų šalies šimtmetį… O kaip periferijoje?

Gruodžio pradžioje lankiausi Šiaulių gyvenvietėje, Jauniūnų apylinkėje. Priminsiu, jog tada kalbėjomės su Šiaulių kaimo seniūnaite Sonata Balevičiene. Šioje šeimoje viska tvarkoje, tik niūrokos gaidelės balse pasigirdo, kai seniūnaitė ėmė kalbėti apie visuomenines seniūnaitės pareigas. Sonata netgi buvo padavusi seniūnui prašymą apie pasitraukimą iš šių pareigų. Įdomu, ar dar Sonata seniūnaitė, kai straipsnis buvo ruošiamas spaudai, Jauniūnų seniūnijos seniūnas R. Jasevičius informavo, jog S. Balevičienės prašymą perdavė savivaldybės administracijos direktorei ir negali atsakyti, koks prašymo likimas – patenkintas ar ne.

O kaip gyvuoja, šventėms, seniūnijų dienoms ruošiasi Šiaulių bendruomenė? Reikia teirautis bendruomenės pirmininkės Ievos Pumputienės. Gaila, tačiau nieko naujo neišgirdau. Bendruomenė iki šiol negali savarankiškai naudotis Europos Sąjungos lėšomis suremontuotomis buvusios Šiaulių pradinės mokyklos patalpomis. BŪTINA su Kultūros centro administracija derinti dieną ir laiką, kada bendruomenės nariai norės pasinaudoti šiomis patalpomis. Matote, bendruomenės nariai materialiai neatsakingi, todėl jei koks įrenginys sugestų, nulūžtų ar perdegtų, nebūtų iš ko pareikalauti žalos atlyginimo. Todėl jei būtina susirinkti saviems kaimo gyventojams, būtinai tokiuose susitikimuose turi dalyvauti Kultūros centro darbuotojas. O juk šie darbuotojai dirba nepakankamai ilgai. Toks laikas nepatogus kaimo gyventojams, nes diena užimta savais darbais ir rūpesčiais, o štai vakare su malonumu, kaip anksčiau būdavo, susirinktų pabendrauti, išgerti arbatėlės, o besikalbant gimsta įvairios mintys, pasiūlymai, planai, tačiau šis laikas nepatogus Kultūros centro darbuotojams, o ir prašytis dažnai nedrąsu. „Va taip ir gyvename, bendruomenės patalpos yra, tačiau bendruomenės atstovai jose pašaliniai, mus tikriausiai laiko kokiais barbarais, nedirbančiais savam kraštui, o jį niokojančiais,“ – sako bendruomenės pirmininkė Ieva Pumputienė.

Bendruomenės pirmininkė kartu su seniūnaite rašė projektą, tačiau Savivaldybėje buvo ieškoma priekabių, kad jis nebūtų patvirtintas, ir netgi pagrąsinta prokuratūra dėl netyčia įveltų klaidų. Labai geranoriškoms ir labai aktyvioms moterims, kaimo bendruomenės pirmininkei Ievai Pumputienei ir (gal dar) seniūnaitei Sonatai Balevičienei, kurios Šiauliuose nori padaryti daug gero ir gražaus, jau svyra rankos. Visos geros iniciatyvos negali būti įgyvendintos be palaikymo ,vien entuziazmo nepakanka, o paramos nesulaukiama. Kaimo saviveiklos renginiuose dalyvaudavo didelė kaimo gyventojų dalis, o pažiūrėti į savus „artistus“ sugužėdavo visas kaimas. Esama šaunaus vadovo Egidijaus, tačiau renginius sunku organizuoti, nes ta pati bėda – patalpos. Kai beveik prieš trejus metus Ieva buvo išrinkta bendruomenės pirmininke planavo kalnus nuversti ir talkininkų pakankamai prikvietė. Paaugliai ir tie dalyvavo tvarkant skirtas avarinės būklės katilinės patalpas. O kaip džiaugėsi, jog renovuotose mokyklos patalpose bus vietos ir bendruomenei. Ten buvusiose pradinės mokyklos patalpose buvo kompiuteriai, prie jų rinkdavosi moksleiviai – nebuvo kada be reikalo šlaistytis po kaimą, dauguma traukė prie kompiuterių ir ne vien žaisti, dalis mokykloje užduočių turi būti atlikta kompiuteriais, atsiranda galimybė gauti įvairios pažintinės informacijos, ruoštis egzaminams. O jei mokinukai ir pažaisdavo kompiuterinius žaidimus, jie buvo suaugusiųjų akiratyje. Dabar visa tai tik gražūs prisiminimai. Bendruomenė apmirusi. Tik pirmininkės Ievos asmenine iniciatyva vienintelėje rajono kaimo bendruomenėje organizuojama kraujo donorystės diena. Būdama jautri ir pilietiška, suprantanti, kokia svarbi donorystė, Ieva kalbina pažįstamus, kaimynus, skambina telefonu, kviesdama būti donorais, dalina skrajutes, platina šia tema informaciją, tariasi su Nacionaliniu kraujo centru dėl neatlygintinos kraujo donorystės akcijos pravedimo. Viską atlieka savo lėšomis ir savo laiku. O tokiai akcijai neskiriamos patalpos, todėl net ir šaltu metu kraujas buvo imamas pavėsinėje.

Šiaulių kaimo bendruomenės pirmininkė Ieva Pumputienė negalėdama „pramušti“ rajono biurakratijos abejingumo, jos veiklos ignoravimo, randa plačius kelius savo energijai naudingai panaudoti. „Čia tik spėk suktis,“ – šypsosi Ieva. – Dalyvavau mokyklos taryboje, savanoriauju probacijos tarnyboje.“ „Kokia tai tarnyba,“ – pasidomėjau. „Vedu paskaitas apie smurtą artimoje aplinkoje. Ši tema esamu laiku labai svarbi ir aktuali, nors tokie lektoriai yra savanoriai, tačiau dalis savivaldybių randa galimybių bent iš dalies transporto išlaidoms arba už paskaitoms skirtą laiką kompensuoti, to mūsų Savivaldybėje nėra. Atrodo, pas mus rajone viskas puiku. Rajone veikiančių sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, švietimo, policijos, priešgaisrinės apsaugos, žiniasklaidos, kitų sričių įstaigų, parapijos atstovų pasirašytas Savižudybių prevencijos memorandumas ir to gana. Gerai skamba Seimo savižudžių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko M. Majausko teigimas, kad daugelis savivaldybių vis dar nemato savo atsakomybės užtikrinti būtinas socialines paslaugas gyventojams: „Geriau išklos trinkelėmis dar vieną aikštę, nei pasirūpins, kad ja vaikščiotų laimingi ir sveiki žmonės“ Ką bepridurti?

O kaip asmeninis gyvenimas sekasi Ievai, kaip vaikai? „Vaikais tikrai galiu džiaugtis ir didžiuotis. Trylikametė Austėja labai gerai mokosi Bartkuškio pagrindinės mokyklos septintoje klasėje. Nuo trečios klasės skambina gitara, dalyvauja gitaristų būrelyje. Labai dėkinga mokytojui Arvydui Golcui už geranoriškumą, jo kantrybę per repeticijas. Šešiametis sūnus Faustas lanko Bartkuškio daugiafunkcio vaikų darželio grupę, tačiau jau ir jam baigiasi katino dienos – greit bus pirmokas, bet jau dabar jis ruošiasi ir laukia rugsėjo pirmosios. Na, o aš pati nuo pat ryto sukuosi kaip voverė rate. Sukuosi ir visur suspėju. Dirbu Vilniaus rajone, labai patinka mano darbas. Patinka ir visuomeninis, savanoriškas darbas. Kai darai kas patinka – tada visur spėji. Aš sau mielos veiklos rasiu, jei netinka mano veikla savame rajone, savame kaime – esu kviečiama dirbti kitur. Taip iš mūsų rajono pasitraukia protingi, sumanūs, veiklūs, energingi jauni žmonės. Kas čia beliks – tik senjorai, iš Vilniaus kaip į miegamąjį rajoną atsikėlę gyventojai, kurie dirbs sostinėje, ir pataikaujantys savo nuomonės neturintys arba ją giliai užslėpę ir apsimetantys, kad pritaria rajono galingiesiems. Šiuo metu tokia liūdna padėtis Šialiuose ir rajono centre,“ – užbaigė pokalbį pirmininkė. Ir vėl ką bepridurti?

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*