Naujausios žinios

Sigita Lukaševičienė – panevėžietė, pamilusi Čiobiškio kraštą

Valda Patinskienė

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  14 d. laikraščio „Širvis“ 48-ame numeryje.

Kur dar žemėje tokia vieta,

Baltas Dariaus ir Girėno tiltas –

Gulbės sparno plunksna numesta

Ir į Musės vagą neįtilpus?

Ar dar žemėje yra tokia vieta

Kur Neris motulė taip rymotų

Ir išleisdama, sutikdama

Tau ilgiausiai iš pakalnės motų?

Ar dar žemėje yra vieta,

Kur nuo seno Rūsių Rago būta?

Šilas, paukščių pilnas visada,

Primena augintą smėly rūtą.

Kur dar žemėje tokia vieta,

Toks paveikslas, amžinas ir žalias?

Tau mieliausi žmonės ir gamta –

Tas širdies žemėlapio taškelis.

Lankantis Anykščiuose, nenuostabu, jog tas apylinkes apdainavo žinomi poetai ir rašytojai. Puiki gamta, nepakartojamas kraštovaizdis ir anksčiau, ir dabar įkvepia kūrybinės sielos žmones kurti. Atrodo, tik sėsk ir rašyk, garsink savo kraštą. O mes ne Anykščiuose, mes Čiobiškio seniūnijoje, kur neišpasakytas gamtos grožis supa čia gyvenančius, o jautrios sielos žmones vilioja į poezijos labirintus. Teko girdėti Čiobiškio moterų ansamblį dainuojant apie savo kraštą dainą, kuri tapo čiobiškiečių himnu. O dabar turime garbės susipažinti su šios dainos teksto autore, mokytoja, lituaniste, šiuo metu senjore Sigita Lukaševičiene.

Sigita ne vietinė – panevėžietė, atvykusi čia pagal paskyrimą. Tėtis aukštaitis, mama (net pavydas ima) gimusi Palangoje. Tad Sigita, dvi sesutės ir brolis nė girdėt negirdėjo apie tokį Čiobiškį. Kai Sigita apsigyveno Panevėžyje, ieškojo mokyklos, kurioje būtų mokoma anglų kalbos, bet tuo metu tokios mokyklos mieste nebuvo, tad pasirinko II-ąją mergaičių vidurinę, vien dėl to, kad joje kažkada mokytojavo poetė Salomėja Nėris. Vėliau, suskirsčius mokinius pagal gyvenamąją vietą, teko pakeisti mokyklą ir 1956 m., Panevėžyje baigusi I-ąją vidurinę mokyklą( dabar J. Balčikonio), įstojo į Valstybinį pedagoginį institutą (VPI). Giminėj nebuvo pedagogų, tačiau Sigita seniai buvo nutarusi tapti mokytoja. Jai mažai pirmokėlei gilų įspūdį paliko pirmoji, į klasę įžengusi aukšta, graži, ilga kasa, prie savęs priglaudusi dienyną mokytoja. Ji mokėjo vaikams išaiškinti, kad nereikia sušalus glaustis prie krosnies, mat ne visi tilpdavo prie jos, ji ragindavo geriau pabėgioti, kad visi sušiltų, o ir pati su vaikais apibėgdavo ratą kitą. Neilgai mokytojavo ši graži pedagogė. Vieną dieną ji neatėjo į pamokas…

Sigitos svajonės išsipildė 1961 metais, kai baigė studijas Valstybiniame pedagoginiame institute. O štai, kai buvo skirstomi jaunieji lietuvių kalbos ir literatūros pedagogai, Sigita pageidavo arčiau Panevėžio (prie mamos) arba likti Vilniuje. „Vilniuje specialistų pakanka, o arčiausiai Vilniaus – Čiobiškis, ten šiuo metu reikalingi lituanistai,“ – buvo pasakyta. „Atidirbsiu tuos tris metus,“ – pagalvojo jaunoji mokytoja. O kai pirmą kartą šiose vietose pamatė Nerį, Čiobiškio pušynus, iš karto nusprendė niekur iš čia nevažiuoti. Įsimylėjo šį kraštą panevėžietė, čia dirbo ilgus metus. Iš pradžių Čiobiškio internate auklėtoja, vėliau internatas tapo spec. mokykla, tad teko pereiti į mokyklą, vadovaujamą direktorės V. Dalinkevičienės. Taip bėgo metai, čia užaugo Lukaševičienės mokiniai, čia užaugo ir jos vaikai.

Visi trys vaikai: du sūnūs ir duktė – pedagogai. Gaila, kad šiuo metu pagal specialybę dirba tik duktė. Visi dalyvavo aukštųjų mokyklų saviveikloje, visi daininkai. Sūnus Giedrius dabar gyvena Vilniuje, augina sūnų ir dukrytę ir dar spėja dalyvauti nuo studijavimo metų pamėgto „Ave Vita“ choro veikloje. Sūnus Marius taip pat Vilniuje ir yra trijų sūnų tėtis. Toliausiai gyvena duktė Neringa – Kėdainiuose. Dirba muzikos mokytoja, prieš tai baigusi Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą (kam įdomu, galiu pasakyti, kad tuo metu šioje mokykloje mokėsi ir Kastytis Kerbedis). Dirbdama baigė studijas Klaipėdos konservatorijoje. Kaip be saviveiklos? Aktyvi jauna muzikos mokytoja dainavo „Ave muzika“ chore, kai kada dalyvauti choro koncertuose atvykdavo ir Mantas Jankavičius. Dažnokai mamą aplanko sūnūs, rečiau duktė, bet tam yra telefonai, tad visi apie visus tikrai susižino.

Kurti eilėraščius mokytoja pradėjo senokai. O dabar, turėdama daugiau laisvo laiko, galėtų daugiau dėmesio skirti kūrybai, tačiau atsiranda įvairių progų vaikams, draugams, vaikaičiams, kurie bet kokios šventės nepripažįsta be Sigitos kūrybos. Tad tik ir lauk pranešimo, kad kokia proga bus kviečiama į svečius, o tam būtinai turi būti kažkas sukurta, parašyta. Tikiuosi, kad mokytoja nudžiugins savo kūrybos gerbėjus ne vienu skambiu eilėraščiu.

Iš kur tas jautrus grožio siekimas, meno supratimas, gamtos pajautimas? To neišmoksi, tai reikia jausti, tai turi būti iš gilių giliausių šeimos klodų. Sigitos senelis buvo vargonininkas, bažnytiniame chore dalyvavo ir jo vaikai. Palangos bažnyčioje lankydavosi grafai Tiškevičiai. Ponia Tiškevičienė pastebėjo, kad vargonininko sūnūs pablyškę, ir liepusi vienam kasdien ateiti į jų kepyklėlę bandelių. Taigi mažasis choristas kasdien ten lankydavosi ir gaudavo savo šeimai lauknešėlį. Senelis vargonavo ir poeto Kazio Binkio vestuvėse. Jis buvo giliai tikintis, griežtas, ir, jei nesutardavo su parapijos kunigu, ieškodavo kitos bažnyčios, kurioje galėtų dirbti taip, kaip priklauso vargonininkui, be nurodinėjimų iš šalies. Močiutė gi buvo puiki juostų audėja. Ne kartą dalyvavusi įvairiose parodose. Ją jau pažinojo ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Kai sykį atvykusi į organizuojamą Kaune tautinių juostų parodą, nerado salėje vietos savo juostoms išdėstyti, nes susirinko daug dalyvių, dairėsi kur prisiglausti. Pastebėjo, kad viena tautinių juostų audėja demonstruoja jos išaustą juostą. (Pasirodo, ir tada „gudručių“ būta). Apie tai sužinojęs A. Žmuidzinavičius tuojau parūpino vietą močiutei, o „gudrutė“ gavo pylos už apgavystę. Sigitos mama buvo visų darbų meistrė, viską mokėjo dirbti, tik „batų nesiuvo“. Keturiasdešimties liko našlė, kai mažiausiajai dukrytei buvo vos metukai ir mėnuo. Jaunai našlei teko sunki dalia, augino keturis vaikučius, tad sukosi kaip voverė rate, bet dainų nepamiršdavo. Ką bedirbdama niūnuodavo, dainuodavo, tik vaikams sakydavo, kad viešai nedainuotų tokių uždraustų dainų, kaip „Marš marš pro Žvėryną…“ ar „Vėliavas nuleistas…“. Bijojo, o pati dainavo ir tas, ir kitas uždraustas dainas. Keldavosi su aušra, nes eidavo kūrenti krosnių į kitą miesto galą, kol galiausiai įsidarbino virėja. Būdama itin gabi, išmoko kepti konditerinius gaminius, ruošdavo vestuvių vaišes, gabendavusi ten ir savo indus. Galiausiai pradėjo vesti kulinarijos mokymus, konditerijos seminarus. To meto žmonėms nebuvo priimtina ieškoti „blato“, pažinčių ar kokių nors išimčių, tačiau, kai Sigitos dukteriai labai reikėjo pianino, nes mokantis muzikos specialybės šis instrumentas būtinas, tą vienintelį kartą mama pasinaudojo savo padėtimi ir vienos seminaro klausytojos dėka anūkei „suveikė“ pianiną. Dainos, vargonų, pianino garsai nuo seno lydi Banių giminę. Jau 1950 metų Dainų šventėje dalyvavo Sigita su broliu Rimgaudu. Nėra ko stebėtis, kai tokios gilios šeimos tradicijos. Tada ir dailė, ir poezija, ir muzika tampa savaime suprantamais dalykais.

Sigitos brolis Rimgaudas yra Panevėžio K. Donelaičio draugijos pirmininkas, penkiasdešimt metų kauptą draugijos medžiagą padovanojo Gabrielės Petkevičiatės-Bitės muziejui.

Sesuo Angelina – profesionali dailininkė. Šiuo metu Klaipėdoje restauruoja Eduardo Balsio menų mokykloje esančias freskas. Angelinos Banytės darbus – monumentaliąją tapybą – galima pamatyti Druskininkuose, Palangoje, Juknaičiuose. Druskininkuose freska „Dainavos šalis“ – tai diplominis darbas. Angelina Banytė – Sofijos Veiverytės studentė. A. Banytės sukurti meno kūriniai įvertinti Valstybine premija.

Sesuo Kristina – elektrotechnikos inžinierė, tačiau ir ji turi meno gyslelę. Ji yra puikiausių siuvinių ir mezginių meistrė, jos rankų numegzta suknele viena jaunoji tuokėsi Paryžiuje.

Kukliai vaikystėje gyvenusi Sigita, seserys, brolis susirado gyvenime savo kelius, baigė mokslus, išleido į gyvenimą savo atžalas ir dabar nuoširdžiai triūsia savo Tėvynei. Susitikę prisimena jaunas dienas ir būtinai dainuoja tas senas, kažkada uždraustas dainas, kurias dabar galima laisvai dainuoti.

Dar ilgai dainuokite, kurkite, garsinkite savo darbais mūsų šalį. Mums visiems Jūsų labai reikia!

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*