Naujausios žinios

Pakeliui į Čikagą

Kristina Šironienė

5 lagaminai ir 4 sėdynės – tiek vietos reikia mūsų šeimai lėktuve. Pakylam. Širdyse pasižadam sugrįžti į Lietuvą, kai vėl atkeliaus šiluma. Vaikų akys didelės ir smalsios. Mudu du šypsomės, jaučiam palengvėjimą. Atsiplėšėme nuo rutinos, intensyvių pasiruošimo kelionei darbų. Mintis apie nebaigtas smulkmenas atidedam šalin. Jau nebesvarbu. Mūsų laukia pažintis su Šiaurės Amerika – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, po trijų mėnesių Kanada. Apdorojom gausybę informacijos, atsakėm sau į klausimus „o jeigu…“.  Vidinis balsas kužda, kad bus visai kitaip nei tikimės. Tikriausiai, net geriau. Mėgaujamės laisvės pojūčiu, stebime debesis iš viršaus… Ir leidžiamės.

Tarpinė stotelė – Turkija. Mus pasitinka šiluma – Stambule +24°C! Stebina didelis oro uostas. Nesumeluosiu, einam  apie 2 km iki aviakompanijos viešbučio stalo (taip, Turkijos oro linijos tokį turi!). Esame dėkingi Vilniaus oro uoste sutiktam pažįstamam darbuotojui, kuris „paprotino“ kreiptis į aviakompanijos aptarnavimo skyrių dėl nemokamos nakvynės. Tokia paslauga teikiama tuomet, kai laukti kito skrydžio tarpiniame sustojime tenka daugiau nei 10 valandų. Keleivių transportu iki nakvynės vietos ir atgal taip pat rūpinasi aviakompanija. Kantriai laukiame, kol tvarkomi dokumentai. Kavinėje užmezgame pažintį su marokiečiu Ahmedu. Jau dvi savaites vaikinas pasakoja gyvenantis oro uoste. Laukia, kol bus sutvarkytas leidimas grįžti namo. Pinigų nakvynei neturi, o laukti dar porą savaičių. Vaišinamės lietuviškais saldumynais, dalinamės. Ahmedas atsisveikina ir sakosi einantis pamiegoti. Nežinia, ar istorija tikra… Pinigų Ahmedas neprašo, o žvilgsnis toks nuoširdus. Kaip bebūtų, tikime, padėti Ahmedui šįkart ne mūsų misija. Lai Dievulis jį saugo!

Kylam iš krėslų. Garsiakalbiu turkas juokingai šaukia mūsų pavardę. Nemokamą nakvynę gaunam. Įsikuriame jaukiame viešbutyje. Sutemo. Numetame kuprines ir sėdame į taksi. Keliaujame aplankyti daugybę šviesų traukiančio Stambulo grožybių. Bandome susikalbėti su taksi vairuotoju. Energingas turkas taip pat labai stengiasi mums kažką pasakoti. Suprantam juokus apie emocingą turkų vairavimą ir tai, jog jis mūsų lauks po trijų valandų toje pačioje vietoje, kurioje išlipame. Užtvirtindamas susitarimą gausiai gestikuliuoja, daugybę kartų lenkia galvą, dėkoja. Supratom – už kelionę iki didžiausio Turkijos miesto centro permokėjome.

Šis įvykis nublanksta. Stovime buvusios Osmanų imperijos senosios sostinės centre. Kairėje matome ryškiai šviečiančią Mėlynąją mečetę, dešinėje – Sofijos mečetę, menančią tiek krikščionių, tiek musulmonų maldos namų istoriją. O kur dar spalvingas fontanas, palmės ir kepintų kaštonų kvapas! Nuostabi, nuo europietiškos besiskirianti, architektūra, verdantis gyvenimas, praeivių šypsenos, skanutėliai baklavos ir kiti turkiški saldumynai, obuolių arbata tulpės formos puodeliuose… Stambulas užburia! Niekur kitur šiuo metu nesinori būti. Na, gal dar pasivaikščioti toliau esančia ir dar tolimesne gatvele, užsukti į parką… Visą laiką kantriai žingsniavęs Adomas sustoja. „Gana,“ – sako. Nenuostabu, jau 12 nakties! Draugas taksi vairuotojas tiksliai po trijų valandų pradėjo skambinti ir vis dar atmetinėjam jo skambučius. Tikimės susitarti dėl pigesnės kelionės atgal į viešbutį. Apie 21 val. kalbintas taksi vairuotojas už 20 TL (lirų) būtų parvežęs 18 km atstumą (atvažiavę sumokėjome 60 TL). Bet po 22 val. kainos staigiai pakilo. Taksi vairuotojai vieningai kartoja – 100 TL! Nepasiteisina net Pauliaus „oraus nuėjimo“ taktika. Puikiai suprantame, kad kainos, mums turistams, labai jau išpūstos. Kišenėje 40 TL. Reikia plano! Aš niekur nuo europietiškos išvaizdos nepabėgsiu, tad lieku prie fontano su vaikais. Apsigaubę ponču valgome keptus kaštonus. Paulius, labiau panašus į vietos gyventoją, keliauja derėtis dėl kelionės taksi. Po daugiau nei pusvalandžio grįžta su plačia šypsena – susiderėjo! Tiesa, viešbučio adreso neturime… Bet vairuotojas gerai kalba angliškai, išsiaiškiname ir riedame viešbučio link. Vairuotoją vadiname draugu, juokaujame, vaikai miega. Naktis puiki!

Ryte nespėjame į nemokamą ekskursiją… Per toli nuo miesto centro nakvojome. Bet verta žinoti, kad tokios ekskursijos yra. Nemokamos ekskursijos anglų (rusų ar vokiečių) kalba kasdien vedamos beveik visuose didesniuose Europos miestuose.  Paprastai į šias ekskursijas reikia užsiregistruoti iš anksto.

Nors neaplankėme garsiųjų Didžiojo ir Priedkonių turgų, Topkapi rūmų ir daugybės objektų apžvelgėme tik fasadus, Stambulas su-ža-vė-jo! Pagal grožio, didybės ir įspūdžio kriterijus rikiuoju šį miestą greta Paryžiaus ir Vienos. Esu tikra, čia dar sugrįšim.

O mes vėl lekiame į oro uostą. Vairuotojas garsiai burnoja ir reiškia nepasitenkinimą kitais eismo dalyviais. Vaikai juokiasi. Nuvykus oro uosto muitinės darbuotojas pasiteirauja, ar turime bilietus atgal iš Jungtinių Valstijų ar į kitą šalį. Gavęs neigiamą atsakymą, informuoja, kad dėl to galime turėti bėdos Čikagos muitinės skyriuje. Apie tai informacijos neturėjome… Pareigūnas mums pasisiūlo rezervuoti lėktuvo bilietus trims mėnesiams (tiek laiko turime teisę būti Valstijose). Atspausdina ir įteikia mažutį lapelį su daugybe žodžių. Įskaitome tik grįžimo datą. Teks pasitikėti šiuo „dokumentu“. Dėkojame pareigūnui, pildome likusius dokumentus ir kylame.

Ar prailgo 12 valandų skrydis? Ne. Daug valgome (juk niekas neskaičiuoja!), žaidžiame, skaitome, snaudžiame, stebime vaizdus pro langą ir lėktuvo filmavimo kameras. Skrendame virš Berlyno,  Anglijos, Islandijos, matome apledėjusius Grenlandijos krantus ir pasiekiame Amerikos žemyną.

Draugai perspėjo apie galimą smulkmenišką pokalbį apie mūsų kelionę su Amerikos pareigūnais. Dar skrisdami suderinome pasakojimą. Laukiame eilėje. Valgome paskutinius vaisius ir riešutus. Jų įvežti į JAV nevalia! Pareigūnas „paima“ visų pirštų antspaudus, pozuojame į kameros objektyvą. Sulaukėme tik klausimų: pas ką apsistosime ir kiek laiko ketiname viešėti. Net nustebau, kad tiek nedaug. Mielai būčiau dar papasakojusi. Juk mokėjau mintinai! Atsiėmę lagaminus iš oro uosto iškeliaujame pasisveikinti su trečiu pagal dydį JAV miestu – Čikaga. Adomas miega ant lagaminų, išsimiegojusi Unė krykšdama bėgioja paskui tėvų plevėsuojamą Lietuvos vėliavą. Štai taip, su draugų dovanota trispalve sveikiname Čikagą.

Jau 19 dienų gyvename čia, mieste, daugybės išeivijos lietuvių vadinamuose namuose. Norime kuo daugiau sužinoti, patirti. Stengiamės įsilieti į vietos gyvenimą savu ritmu. Sutinkame nuostabių žmonių, domimės čia gyvenančių  tautiečių istorijomis ir lietuviškų bendruomenių veiklomis, mums mažai pažįstamomis kultūromis ir jų virtuve. Stebimės šia šalimi ir daugybės aspektų negalime suprasti arba dar per mažai žinome…  Kaip bebūtų, daugybės tautų katile jaučiamės priimami.

Šilti linkėjimai iš Vakarų!

Kristina, Paulius, Adomas, Unė Šironai

3 Comments on Pakeliui į Čikagą

  1. Jūs be proto drąsus :) net pavydu. Geriausios jums kloties ir laukiam naujų straipsnių (lietuviškas smalsumas 😀 :D), bei žinoma jūsų grįžimo į Lietuvą…

  2. Linkėjimai iš Lietuvos Pauliui ir jo šeimynai. Sėkmės.

  3. Sveikas Pauliau, saunuolis! Marius

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*