Pasidalink per Facebook!

Kiek daugiau nei prieš metus pasiekė mane žinia, kad legendoje minimas širvis, lėmęs mūsų upės bei miesto pavadinimus, bus įamžintas riboženklyje. Ir iš tiesų pradėjo kilti fundamentas, o ant jo skardos lakštai su didingais ragais. Ėjau kas dieną pasigrožėti, kaip greitai vykdomi darbai. Džiaugėsi mano širdis, bet neilgai. Vieną gražią praėjusių metų gegužės dieną pasiekė mano ausis nauji gandai, kad širviui pasitikti miesto svečių nuo Ukmergės neteks. Kaip, kas, kodėl… gausybė klausimų pradėjo suktis ir taip besisukančioje mano galvelėje. Ogi viskas paprasta ir aišku. Mūsų karalystės poniai širvis neįtiko.

Karalystę giriančioje žiniasklaidos priemonėje buvo iškoneveiktas UAB’as, kuris riboženklio darbus dirbo ir vis ne taip, ir vis ne tą, pasirodo, daręs. Neva originalas visai nebuvo panašus į maketą: ir metalo lakštai per ploni, ir spalva netinkama, o ir apšvietimas niekam tikęs. Vienu žodžiu tariant ir, mano nuomone, tas jau beveik baigtas riboženklis buvo per daug jau panašus į „Širvį“, toks visas kampuotas, kaip laikraštis, ir toks visas raguotas, kaip jo pavadinimas. Pamanė „carienė“, kad per daug garbės suteiks savo neapykantos objektui ir nusprendė pašalinti bet kokias asociacijas su juo. Ne be reikalo gi ir skulptūrų takas ne Širvių, o Briedžių taku pavadintas. Tik kodėl vis delsiama upę iš Širvintos į Briedeną pervadint. Manau ir miesto pavadinimas „Briedenos“ būtų atitinkamas mūsų išgyvenamam laikmečiui. Šalin, šalin vingiuotos mintys…

Neištvėriau nenuėjusi pasižiūrėti, į ką gi mūsų mylimą legendinį širvelį valdžia iškeitė. Nuotraukose jis taip švyti, vilioja, rodos, lyg iš gryno aukso būtų nukaldintas. Atslinkau su savo lazdukėmis, apėjau, apžiūrėjau ir misliju sau: „Tiek ilgai buvo apie riboženklį kalbėta, taip daug žadėta, tiek laukiau ir tikėjausi didžiulio „bum ir wau“, o išėjo „pirst ir fu““. Na gal ir ne visai taip pasakiau. Miesto pavadinimas galiausiai mus pasitiks grįžtančius iš Ukmergės, tik puoselėtų lūkesčių jis nepateisino. Kaip kinų išmintis byloja: „Bitės nugara dryžuota, bet tigru jos nepavadinsi“. Tiek tos to riboženklio, turime gi progą dar pasitaisyti. Yra dar viena pusė nuo Vilniaus. Va ten tai jau bus tikras bum.

Eidama link miesto pavadinimo, praėjau naujai susodintus medelius Igno Šeiniaus alėjoje. Jie taip pat buvo su dideliu trenksmu pristatyti – kaip anųjų nelabųjų broko taisymas. O va dabar, bylojo rašytiniai šaltiniai, tai bus puikiai viskas atlikta, medeliai susodinti pagal visus reikalavimus, rekomendacijas ir dar bala žino ką. Patikėjau aš ta rašliava, o ji ir vėl mane apmovė kaip seną mergą. Todėl ir sakau, kad briedenos ir ne kitaip. Po vieną naktį netyčia į Širvintas užklydusios žiemos, žiūriu, medeliai stovi pasvirę prie kelio. Ir nėr ką valdžiai apkaltint, gi opozicija nė nagelio nepajudino, kad medeliai čia būtų susodinti. Na jei opozicijos nėr šansų apiburnoti, tai apkaltino nerealios galios turintį, autobusus vertusį ir pro mūsų kraštą prasiautusį uraganą. Aš einu, o mintys vėl ima vingiuoti. Klausiu savęs, kodėl mano prieš kelias dienas pasodinti berželiai stūkso sau tiesūs ir ramūs, o va tie valdžios už nemenką sumelę nupirkti vos ne su šaknimis buvo raunami. Matyt, uraganai šiemet išrankūs, bet ko neverčia, tik tai, kas prabanga dvelkia.

Gal čia visai kitur paslaptis slypi. Gal kažkas iš viršaus žinią mūsų nepasiekiamybei siunčia su liaudies išminties gaidele: „Nesijuok iš kvailo pats kvailas būdamas“, oi ne tą pasakiau: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Va ši patarlė situaciją nušviečia tiksliausiai.

Gana jau man apie būtus ir nebūtus reikalus su jumis svarstyti, einu pro langą kapelos paklausyti. Jų klausant nei mintys vingiuoja, nei kojos kur nereikia veda. Tiek mintys, tiek kojos į jaunystę grįžta ir mena polkutę kažkada su berneliu šoktą.

Kiek daugiau nei prieš metus pasiekė mane žinia, kad legendoje minimas širvis, lėmęs mūsų upės bei miesto pavadinimus, bus įamžintas riboženklyje. Ir iš tiesų pradėjo kilti fundamentas, o ant jo...