Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas kovo 14 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje

Jei Širvintose kas nors nepažįsta Oksanos Graužinienės, tai vos užsiminus, kad „tai ta moteris, kuri visada visiems šypsosi“, supranta, apie ką kalbama. Turbūt neteko jos matyti paniurusios ir rimtos, jos šypsena nejučia priverčia ir tave nusišypsoti. Šiandien Oksana pasakoja apie save ir savo šeimos kelią į Širvintas.

– Žinau, kad nei jūs, nei jūsų vyras Dainius nesate širvintiškiai. O kur jūsų šaknys?

– Aš gimiau ir iki dvejų metukų augau Rusijoje. Mano tėveliai susipažino per garsiojo BAM-o (Baikalo–Amūro magistralės) statybas ir ten susituokė. Kai buvau dvejų metų, šeima grįžo į tėčio gimtinę – Švenčionėlius, ten ir užaugau. O Dainius yra kaunietis.

– Ir kur kaunietis rado žmoną iš Švenčionėlių?

– M. Mažvydo bibliotekoje, – juokiasi Oksana. – Sėdėjom prie gretimų kompiuterių, jis užkalbino, aš atsakiau, taip viskas ir prasidėjo.

– Na, susipažįstama ir bažnyčioje, ir troleibuso stotelėje, ir poliklinikoje, tad biblioteka irgi visiškai tam tinka. O kaip šeimos kelyje atsirado Širvintos?

– Susituokę apsigyvenom Bukiškėse, Vilniaus pašonėje. Patiko tenai, bet gimus pirmajai dukrai Meilei, vieno kambario bute tapo ankštoka. Be to, norėjom vaiką auginti ramesnėje, mažesnėje vietovėje. Mano vyras yra kompiuterių specialistas, jis dirbo namuose, aš irgi jam padėdavau, todėl gyventi galima buvo bet kur. Ieškodami būsimos gyvenamosios vietos, tiesiog važiavom ir žiūrėjom, kur norėsis likti. Taip vieną dieną patraukėm Ukmergės link. Maišiagala mūsų nesužavėjo, o štai Širvintos iš karto užkariavo dėmesį. Padarė įspūdį užtvanka, žaluma ir ramybė. Sprendimas buvo priimtas, greitai radom butą ir jau dvylika metų esam širvintiškiai. Kai atvažiavom, Meilei buvo pusantrų metukų, o Laimė gimė čia, yra tikrų tikriausia širvintiškė, – šypsosi Oksana.

– Džiaugiatės savo sprendimu?

– Taip. Širvintos mums vis dar patinka, čia labai gera vieta vaikams augti, tiek atstumo prasme, tiek patogaus susisiekimo, tiek kitais aspektais. Gal mums sekasi, o gal čia visada taip, bet vis patenkam pas gerus pedagogus. Darželyje buvo puiki auklėtoja Vida, kurią mergaitės močiute vadino. Taip ir sakydavo: Kauno močiutė, Švenčionėlių močiutė ir darželio močiutė. Nuostabios pirmosios mokytojos: Meilės – Loreta, Laimės – Aušra. Kiekvienu vaiko pasiekimu jos džiaugiasi ne mažiau, nei mamos. Didelė popamokinės veiklos įvairovė, daug būrelių. Mano draugė iš didmiesčio pasakojo, kad mokslo metų pradžioje gavo pasiūlymą leisti vaiką į tris būrelius, o mano mergaitės didžiausią sąrašą mokslo metų pradžioje atneša – tik rinkis. Jei kyla kokia problema, visada dėmesingai išklauso ir reikiamų priemonių imasi tiek pradinės mokyklos, tiek „Atžalyno“ progimnazijos direktorės. Skųstis tikrai nėra kuo. Bėgti nesiruošiam, atvirkščiai – leidžiam „šaknis“ giliau – pernai įsigijom sodybą, dabar turim kur nuvažiuoti pailsėti nuo miesto triukšmo, nors jo ir nėra daug.

– Kuo užimtos jūsų pačios dienos?

– Dabar toks laikotarpis, kad didžiausias dėmesys ir daugiausia laiko skiriama dukroms. Mergaitės yra aktyvios, Meno mokykloje jos mokosi muzikos ir dailės, dalyvauja parodose, koncertuose. Dar yra teniso treniruotės bei varžybos. Tenka jas vežioti, nes kitaip tiek nespėtų. Vyras yra šeimos maitintojas, o aš rūpinuosi vaikais.

– Atrodo, kad šiek tiek kuklinatės. Juk ne vienas pažįsta jus kaip menininkę, įdomių darbų iš veltos vilnos autorę. Kaip prasidėjo ši veikla?

– Su vilna draugauju jau beveik dešimt metų. Pamačiau keletą darbų, patiko, tad pradėjau savarankiškai domėtis ir mokytis. Šiandien, internetinės eros laikais, visko įmanoma išmokti, tereikia noro.

– Suprantama, pirmiausia – noras, bet jei abi rankos „kairės“, tai ir noras nepadės. Gal jūsų polinkis į šį meną atėjo iš šeimos?

– Galbūt. Mano mama buvo puiki siuvėja. Augau tais laikais, kai dar nebuvo lengva gauti visko, ko reikia, bet mama visada sakydavo, kad nėra neišsprendžiamų problemų ir sėsdavo prie siuvimo mašinos. Kelios „burtininkavimo“ valandos ir štai puikiausias princesės, snieguolės ar plevenančios snaigės kostiumas gatavas. Matyt, ir mano kūrybinės fantazijos paveldėtos iš mamos.

– Ką mėgstate kurti?

– Mano silpnybė – gėlės. Tiek jų pavidalo papuošalai, tiek interjero puošimui skirti gaminiai. Bet sukuriu ir kitokių darbelių. Skraistės, šalikai, kepuraitės, suknelės, žaisliukai… Esu dukrai ir švarkelį nuvėlusi. O Valstybės šimtmečio proga sukūriau originalią trispalvę puokštę. Vienu metu buvo labai populiarūs ir paklausūs bateliai kūdikiams. Bet man štampuoti be galo vienodus daiktus visai nesinori, tada nebelieka erdvės kūrybai. Smagu, kai žmogui patinka tavo darbas ir jis vėl sugrįžta. Džiugu, kad grįžta jų tikrai nemažai. Prieš naujuosius įstojau į Širvintų liaudies meno draugiją, bus smagu pasitarti su kitais kūrėjais, išgirsti jų idėjas.

– Dirbate viena?

– Iki šiol dirbdavau viena, bet prieš kurį laiką susipažinau su labai kūrybinga moterimi Agne Grybauskiene, dabar įgyvendinam pirmą bendrą projektą. Kol kas jis nebaigtas, tai plačiau ir nepasakosiu, palaukim pabaigos. Tai nauja ir įdomi patirtis, tikiuosi, rezultatas mudviejų nenuvils. Dviese dirbti smagu.

– Žinau, kad daug savanoriaujat…

– Stengiuosi padėti tiek, kiek galiu. Teko mokyti vilnos vėlimo paslapčių Kiauklių bendruomenės moteris, Vileikiškių dienos centro vaikus. Kaukliuose, baigdami užsiėmimus, pagaminom žalią kilimą, kuriam po dalelę sukūrė kiekviena dalyvė. O štai Musninkų bendruomenėje buvau nebe savanorė, ten vykdėm projektą ir už tai gavau pinigų. Darbas, bendravimas su žmonėmis man labai patinka, gaunu daug meilės ir šilumos. Prieš Velykas planuojam užsiėmimus su Parapijos globos namų gyventojais, tai bus dar viena nauja patirtis.

Oksana kuklinasi pasakodama apie savanorystę, bet iš jos vestų užsiėmimų dalyvių esu girdėjusi, kad ji tikrai atiduoda tam daug širdies šilumos, neretai dirba su savo medžiagomis, nelaukia, kol kažkas tuo pasirūpins. O labiausiai paperka jos nuoširdumas, geranoriškumas ir gera nuotaika bei šypsena. Ji sako, kad nėra skirtumo, ar dirbti su vaikais, ar suaugusiais, svarbiausia, kad žmogus nori mokytis. Jai smagu vesti edukacijas, smagu, kad žmonėms tai patinka.

– Turbūt namai užversti jūsų darbais? – smalsauju.

– Nemėgstu kaupti darbų, gaminti „į stalčių“. Labiausiai patinka kurti pagal konkretų užsakymą, kuris nedulkės stalčiuje, o keliaus į jam skirtą vietą.

– Jau minėjau, kad jūsų šypsena ir giedra nuotaika įkvepia ir šalia esančius. Iš kur tas neišsenkantis optimizmas?

– Optimizmo gaunu iš aplinkinių – mus supa geri žmonės, tereikia juos pastebėti. Štai rudenį kaimynė laiptinėje pastatė visą dėžę obuolių, pasiūlė visiems vaišintis, nes jai vienai per daug. Ar tai ne priežastis nusišypsoti? Nuvažiuojam į sodybą, ten susitinkam su puikiais kaimynais – ar tai ne malonu? Turiu nuostabias dukras, puikų vyrą – visiems sakau, kad dukroms linkiu ateityje tokio vyro, kokį turiu pati. Per šešiolika santuokos metų nė karto juo nenusivyliau. Gyvenu Širvintose – puikiame miestelyje – ar tuo neverta džiaugtis? Daugiau šypsokimės sau ir aplinkiniams, iškart pasijusit geriau.

– Nuoširdžiai Jums dėkoju už pokalbį. Sėkmės Jums!

Straipsnis buvo išspausdintas kovo 14 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje Jei Širvintose kas nors nepažįsta Oksanos Graužinienės, tai vos užsiminus, kad „tai ta moteris, kuri visada visiems šypsosi“, supranta, apie...