Naujausios žinios

Širvintų bočių išvyka į Burbiškio dvarą. Pakeliui namo

Valda Patinskienė

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gegužės 25 d. laikraščio „Širvis“  21-ame numeryje.

Gegužės 18 d. rašėme, kad Širvintų bočiai keliavo į Radviliškio rajone esantį Burbiškio dvarą, į tulpių žydėjimo šventę. Šįkart tęsiame pasakojimą apie bočių kelionę ir kviečiame sužinoti, kur dar lankėsi keliauninkai.

Išvyka, jau pripratusiems keliauti bočeliams, visai neprailgo. Kai keliauji su literatais, visada atsiranda dingstis pasukti iš kelio ir pasinaudoti proga aplankyti įžymias vietas. Taip atsitiko ir šį kartą. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Martinaitienė, išnagrinėjusi kelionės maršrutą, pasiūlė, važiuojant atgal namo, užsukti į Puziniškio dvarą, kuriame gimė, gyveno ir kūrė žymi lietuvių visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Keliautojai su malonumu priėmė šį pasiūlymą. Ir štai važiuojame jau ne asfaltu, o lygiu žvyrkeliu, 16 kilometrų nuo pagrindinio kelio. Medžių tankumyne atsiveria vaizdas į Petkevičių sodybą.

Gražus raudonų plytų, dviejų aukštų pastatas, statytas 1901 m., bet labai gerai išlaikytas ir prižiūrėtas.Čia mūsų jau laukia gidė Irena. Ji nuoširdžiai ir jautriai pasakojo Petkevičių šeimos istoriją: kaip Gabrielės tėvas, turėdamas vos 14 rublių, pabėgo iš namų į Kijevą mokytis. Būdamas labai gabus, sėkmingai baigė Kijevo medicinos universitetą. Grįžęs namo gydė aplinkinius kaimynus ir tolimesnių kaimų ligonius. Šiuo metu dar ir dabar Pasvalio rajone, Joniškėlyje veikia tokio lygio vienintelė pasaulyje universitetinė ligoninė Ją įsteigė ir joje dirbo Jonas Leonas Petkevičius.

Petkevičių šeimoje buvo šeši vaikai: dvi dukros ir keturi sūnūs. Gabrielė gabumais nenusileido tėvui. Jau būdama šešerių metų, išvažiavo mokytis. Pirmasis jos mokytojas – Laurynas Ivinskis. Sėkmingai baigusi Joniškėlio mokyklą, toliau mokėsi Mintaujoje (šiuo metu tai Latvijos miestas Jelgava), kur visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba. Gabrielė puikiai mokėsi, daug skaitė. Jai buvo gaila pramiegoti visą naktį, kai tą laiką galima išnaudoti skaitymui. Tad ji sau po šonais pasidėdavo po pliauską, kad užmigus pliauska spaustų šoną ir ji prabustų, o tada prie žvakutės vėl skaito. Dėl vėsių ir drėgnų patalpų Gabrielei pradėjo irti stuburo slanksteliai, užaugo kupra. Grįžusi į Puziniškes, privačiai dirbo matematikos mokytoja. Mokytoja Petkevičaitė itin didžiavosi vienu iš savo gabiausių mokinių – Bernardu Buču. Baigęs studijas Kaune, jis tapo žinomu skulptoriumi, o kai vedė, jo žmona Salomėja Neris dažnai lankydavosi šiose apylinkėse. Poetę mylėjo kaimo gyventojai ir dabar Sajetų gyvenvietėje yra Salomėjai Neriai pastatytas akmuo su jos bareljefu. Dailininkas Žeromskis taip pat mokytojos G. Betkevičaitės mokinys. Iš tėvo išmokusi, dirbo vaistininke. Gydė Pirmojo pasaulinio karo sužeistuosius, neskirdama nei rusų, nei vokiečių. Vokiečiams tai buvo nepriimtina, todėl Gabrielei teko elgtis taip, kad, slaugant rusus, vokiečiai to nepajustų. Prieglaudą šiuose namuose rasdavo visi: ir savieji kaimynai, jei reikėdavo jiems kokios nors pagalbos, gabūs mokiniai buvo sušelpiami drabužiais ir skatinami mokytis, užsukę pakeleiviai gaudavo maisto, o sužeistieji kariai čia gydomi neblogiau nei ligoninėje. Ypatinga pagalba buvo suteikta sergančiam Vincui Kudirkai. Kalbant apie pačius Petkevičius, norėtųsi pabrėžti, kad šeima išsiskyrė jautrumu ir aukšta morale. Apie tai byloja šeimos narių geri darbai. Vieną iš jų norėtųsi pamynėti. Kartą tėvas, nuvykęs gydyti ligonės, rado ją jau mirusią, o prie jos nusilpusį mažą vaikutį. Tą berniuką Petkevičius parsivežė namo ir užaugino.

Petkevičių namuose rinkdavosi žinomi rašytojai, visuomenės veikėjai: Julija Žemaitė, Vincas Kudirka, Juozas Tumas-Vaižgantas, Povilas Višinskis, knygnešiai ir daugelis kitų to meto žinomų visuomenės veikėjų. Namo svetainėje tilpdavo apie aštuoniasdešimt svečių. Vykdavo gyvos, reikšmingos diskusijos apie lietuvių kalbą, literatūrą, švietimą, jo svarbą jaunimo gyvenime, apie pasaulinę literatūrą. Pati Gabrielė taip pat ėmėsi plunksnos. Jos žymiausias kūrinys – knyga „Karo meto dienoraštis“. Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu Dvi Moteri rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“. Tačiau draugystė iširo dėl charakterių skirtumų.

Mokytoja, rašytoja ir visuomenės veikėja G. Petkevičaitė-Bitė buvo aktyvi kovotoja už lygias moterų ir vyrų teises. 1920 m. dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje. Petkevičaitės iniciatyva buvo įkurta Lietuvos Abolicionistų draugija. 1922 m. prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo. 1920 m. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nuo valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų bloko. Kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė, pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Buvo išrinkta į Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisiją, dalyvavo frakcijos ir Seimo posėdžiuose. Tačiau Seimo darbe plačiau nepasireiškė – po trijų mėnesių Petkevičaitė grįžo atgal mokytojauti į Panevėžį. Dirbdama mergaičių mokykloje, Gabrielė Petkevičaitė pirmoji Lietuvoje įvedė moksleivėms mokyklinę uniformą.

„…mūsų namų ideologija – nešti šviesą ir kultūrą liaudžiai“ – tokie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodžiai pasitinka įėjus į Petkevičių namus. Šie žodžiai tikrai nesiskyrė nuo darbų, o Gabrielė buvo vadinama „Sielos, o ne luomo bajore“.

1983 metais Panevėžio rajono „Smilgių“ kolūkio valdyba įsteigė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją už grožinės literatūros – prozos arba publicistikos – kūrinį, kuris meniškai  ir įtaigiai atspindi Lietuvos, ypač jos kaimo, gyvenimą, kelia moralines ir dvasines problemas, humanistines idėjas, kurios akivaizdžios rašytojos gyvenime ir kūryboje. Iki 1990 m. premijos laureatais tapo aštuoni Lietuvos rašytojai. Po šešerių metų pertraukos premija buvo atnaujinta Panevėžio rajono savivaldybės pastangomis.

Nuo 2008 metų literatūrinę G. Petkevičaitės-Bitės premiją teikia Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Jau tapo tradicija šią šventę – premijos  įteikimą – organizuoti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinėje – atnaujintame Puziniškio muziejuje. 2016 metais ši premija bus įteikta Sauliui Šalteniui už knygą „Žydų karalaitės dienoraštis“. Jis yra jau dvidešimt devintasis laureatas.

Kaip bebūtų puiku klausytis malonios gidės pasakojimo apie sielos bajorės gyvenimą, jos aukštą moralę, atsidavimą ir pasiaukojimą Lietuvai bei  jos žmonėms – kelias tolimas, laikas namo. Tačiau nepasivaišinus žolelių arbata, negalima iškeliauti iš šių namų – taip buvo nuo seno. Tad po nuoširdžių padėkos žodžių gidei ir po Janinos Martinaitienės įrašo lankytojų knygoje mes neatsisakėme gardžios arbatos. Važiuojant namo, dar daug papildomos informacijos apie G. Petkevičaitės, B. Bučo ir S. Neries gyvenimą ir darbus papasakojo J. Martinaitienė. Kelionės ne naujiena mūsų bočiams, tačiau kiekviena kelionė atrodo vis  patrauklesnė, vis įdomesnė, tuoj nebus laiko nei soduose dirbti, nei sirgti, nes vėl laukia kelionė į Anykščius. Be to, už šią kelionę keliautojai yra dėkingi Seimo nariui Algirdui Sysui, kuris apmokėjo didžiąją kelionės išlaidų dalį.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*