Pasidalink per Facebook!

Širvintų rajone buvo keturi dvarai vienodu – Paširvinčio vardu. 1887 metų duomenimis, tokiu pavadinimu dvarai buvo:

1.Paširvinčio dvaras netoli Gelvonų – grafų Pliaterių nuosavybė;

2.Paširvinčio I dvaras ir palivarkas – Jozefo Gorskio nuosavybė;

3.Paširvinčio II dvaras – kunigaikščių Giedraičių nuosavybė;

4.Paširvinčio dvaras netoli Musninkų – Zavadskų ir Urbonavičių nuosavybė.

Paširvinčio I dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas apie XVIII amžiaus vidurį. 1806 metais Adomui Gorskiui priklausė Paširvinčio ir Kazliškių palivarkai, bei nedidelis Šalkovščiznos dvaras. Adomas Gorskis kilęs iš kunigaikščių Gorskių giminės, LDK žinomos nuo XV amžiaus. Jo tėvas Michailas valdė Kėdainių grafystę ir buvo Viekšnių seniūnu, o 1776 metais, metus prieš mirtį, buvo paskirtas Žemaitijos kaštelionu. Pagal tėvo testamentą A.Gorskis paveldėjo Viekšnių seniūno pareigas ir dvarą. 1821 metais jis ištekino dukrą Liudviką už grafo Ignacijaus Leduchovskio ir kaip kraitį jiems atidavė Paširvinčio I dvarą. Grafų Leduchovskių valdomas dvaras buvo gerai tvarkomas ir prižiūrimas. Be Paširvinčio ši šeima dar turėjo dvarus Vilniaus, Kauno ir Minsko gubernijose.

Leduchovskiai susilaukė vieno sūnaus Jozefo, perėmusio dvarą iš savo tėvo. Kuriais metais tai įvyko – neaišku. 1872 metais matininkas Silvestras Noreika išmatavo Paširvinčio dvarui priklausiusias žemes: Žindulių, Daciūnų, Kantrimiškio. Kielių, Gojaus, Motiejūnų, Kabaldos, Avižonių, Pokiškių, Nečionių ir nubraižė jų žemėlapius. Pagal 1875 metų dvaro įkainavimo aprašą, jo valdose su vandenimis ir miškais buvo 3 985 dešimtinės (dešimtinė – 1.0925 ha). Dvarui priklausė vandens malūnas Nečionyse, kalvė ir karčiama Kabaldos kaime, taip pat karčemos Krašėnoje ir Roskošnėje. Žuvys buvo gaudomos Blindžių ir Puorių ežeruose. Minimas ir vaismedžių sodas, bet kiek ir kokių medžių ten būta – neaišku. Savininkas iš dvaro valdų kasmet gaudavo šešis tūkstančius rublių gryno pelno (atskaičius mokesčius). Iš 18 dvarui priklausančių pastatų tik 5 būklė buvo vidutinė, likusių – gera. Dvaras turėjo oranžeriją (dėmesio vertas, nedažnas atvejis) ir arklides. Kad arklidėse buvo laikomi ne darbiniai arkliai, galima spręsti iš vėlesnių šaltinių, mininčių, kad grafas Jozefas Leduchovskis buvo Vilniaus jojikų draugijos viceprezidentas. Draugijos organizuojamose varžybose 1889 metais dalyvavo penki žirgai, išauginti jo paties žirgyne. Draugija organizuodavo ir įvairias parodas, bei konkursus, grafas buvo ne tik jų organizatorius, bet ir dalyvis. Žinoma, kad šunų parodoje jo išaugintas anglų skalikų veislės šuo buvo apdovanotas. Galima daryti prielaidą, kad grafas augino ir šunis.

XIX–XX amžių sandūroje dvaro valdos labai sumažėjo. 1905 metais jas sudarė tik 666 dešimtinės. Ar tai lėmė to meto žemės reformos, ar šeimyninės priežastys, nežinoma. Neaišku ir iki kokių metų dvarą valdė Leduchovskiai. Pagal turimus dokumentus, 1912 metais Jonas Konradas-Kosska Paširvinčio dvarą pirko iš Antano Komaro. 1918 metais dvaras atiteko jo sūnui, irgi Jonui Konradui-Kosskai.

Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo ne tik Širvintų miestelis, bet ir Paširvinčio dvaras. 1917 metais jį užėmė vokiečiai ir traukdamiesi sudegino. Tai žinoma iš žmonių pasakojimų, dokumentais patvirtintų faktų nėra. Po 1920 metų Širvintų-Giedraičių kautynių su generolo Želigovskio armija, dvaras kartu su Širvintomis ir aplinkiniais kaimais pateko į neutralią zoną ir tokioje padėtyje išbuvo dvejus metus, kol buvo pripažinta, kad ši teritorija priklauso Lietuvai.

Vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, 1924 metais dvaras turėjo būti išparceliuotas. Pasak Žemės reformos komisijos, dvaras tuo metu buvo apleistas. Nenorėdamas žemių prarasti, Jonas Konradas-Kosska jas pardavinėjo bei dalino giminėms ir pažįstamiems. Oficialiai nebūdamas savininku, jis faktiškai valdė visas iki reformos turėtas žemes, dėl ko buvo gauta skundų.

Matininko Kl. Onaičio atliktais paskaičiavimais, 1929 metais Paširvinčio I dvare buvo 484 ha žemės. Norą gauti žemės pareiškė 50 bežemių ir mažažemių. 3.33 ha dydžio dvaro žemių sklypas buvo skirtas Kielių pradžios mokyklos statybai.

1932 metais, baigus parceliaciją, dvarui liko 155 ha žemės ir 17 ha miško. Savininke buvo patvirtinta Marija Salmonavičiūtė-Parčiauskienė. Pagal gyventojų pasakojimus, J. Konradas-Kosska bankrutavo ir 1936 metais išvyko į Lenkiją.

Pagal gyventojų pasakojimus pagrindinis, reprezentacinis dvaro pastatas buvo medinis, dviejų aukštų, su veranda ir balkonu. Po 1917 metų gaisro jo nebeatstatė. Dvarininkas su šeima apsigyveno vieno aukšto mūriniame name, kuriame anksčiau gyvendavo dvaro prievaizdas ir tarnai. 1925 metų pastatų sąraše jis vadinamas gyvenamuoju namu. Tų pačių metų duomenimis dviejų ha ploto sode augo 80 obelų ir 10 kriaušių, taip pat 55 vienetai nevaisinių medžių. Galima daryti prielaidą, kad sodui buvo priskirtas ir dvaro parkas. Iki mūsų dienų sodo neišliko, o parko medžių dar yra.

Iš senųjų pastatų iki mūsų dienų išliko rūsys ir sudegusio pastato pamatų kontūrai, taip pat du fligeliai. Viename jų po gaisro įsikūrė prievaizdas ir tarnai, ponams užėmus jų pastatą. Tame fligelyje sovietiniais laikais įsikūrė Širvintų ligoninė. Kitas buvo atiduotas siuvimo fabrikui „Lelija“. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kuriantis kolūkiams, dvaro žemė kartu su parku atiteko Puškino vardo kolūkiui. Be priežiūros palikti pastatai buvo niokojami, statyboms imta kas tik tinkama. Šiandien valdų savininkas – AB „Lelija“.

Paširvinčio I dvaro istorija garbinga, bet ir labai liūdna.

Nuotraukos iš miestai.net

Širvintų rajone buvo keturi dvarai vienodu – Paširvinčio vardu. 1887 metų duomenimis, tokiu pavadinimu dvarai buvo: 1.Paširvinčio dvaras netoli Gelvonų – grafų Pliaterių nuosavybė; 2.Paširvinčio I dvaras ir palivarkas –...