Pasidalink per Facebook!

Ruošdama pasakojimą, pagalvojau, ką išgirsčiau gatvėje iš praeivių paklaususi, kas yra Irvis Šeinius. Dalis turbūt pasakytų, kad tai rašytojo, kraštiečio Igno Jurkūno-Šeiniaus sūnus. Teisingas atsakymas, jis buvo vienturtis garsaus rašytojo ir diplomato sūnus. Dalis, ko gero, teigtų, kad tai žinomas rašytojas. Jie taip pat būtų teisūs. Irvis Šeinius parašė keletą knygų: autobiografinių apsakymų knygą „Tau, teisėjau“, eilėraščių rinkinį „Lietuviška išmintis“, autobiografinį romaną „Šiaurės Lotynija“. Dvi pastarosios išleistos ir lietuvių kalba. Be abejo, ne vienas teigtų, kad Irvis buvo jo draugas. Dėl to irgi negalima ginčytis, Irvis Šeinius daug bendraudavo su eiliniais širvintiškiais ir su ne vienu susidraugavo. Vienas kitas, susipažinęs su jo biografija, sakytų, kad tai buvo teisėjas. Tiesa, daugiau nei keturiasdešimt metų Irvis Šeinius dirbo teisėju Švedijos mieste Haparandoje. Ir tikrai būtų atsakymų – tai buvo tiesiog geras žmogus. Tai kas gi buvo tas Irvis Šeinius?

Ruošiant straipsnį apie Širvintų vaikų dienos centrą, vartant krūvas iškarpų ir nuotraukų albumų, radau aplanką, skirtą Irviui Šeiniui. Centro vadovė Elena Petkūnienė tada papasakojo, kad Irvis buvo vienas centro steigėjų, dažnai jame lankėsi, domėjosi jo veikla, rėmė. Ponios Elenos teigimu, I. Šeinius nebuvo tuščiagarbis, dažnai rajono valdžia nė nežinodavo, kad jis yra atvažiavęs. Atvykęs jis skubėdavo ne vadovams prisistatyti, o susitikti su centro vaikais, jų tėvais, aplankyti sunkiai besiverčiančias šeimas. Jo dėmesio sulaukdavo ir Bagaslaviškio mokykla bei vaikų dienos centras, Čiobiškio specialieji globos namai (vėliau – socializacijos centras), organizacija „Bočiai“. Tuometinė „Bočių“ pirmininkė Scholastika Jasiukevičienė net eilėraštį I. Šeiniui skyrė.

Dirbdamas teisėju, Irvis Šeinius daug dėmesio skyrė kovai už visuomeninės tarnybos, alternatyvios įkalinimui, įkūrimą. Jis teigdavo, kad nereikia skubėti smerkti ir nuteisti, daugelį nusižengimų galima paaiškinti ir pateisinti. Žinant tuos faktus, nestebina jo dėmesys Čiobiškio socializacijos centro vaikams. Ten jis lankėsi ne kartą, rėmė ir materialiai, bendravo su vaikais, domėjosi jų likimais.

1998-aisiais metais I. Šeinius tapo vaikų labdaros fondo „Širvinta“ garbės prezidentu. Į šias pareigas žiūrėjo labai atsakingai ir fondui skyrė daug laiko. Ko gero, tuometiniai vaikų dienos centro lankytojai dar prisimena Irvio eilėraščius, nes buvo tapę tradicija susitikimus su juo pradėti kūriniais iš knygos „Lietuviška išmintis“. Į Širvintas I. Šeinius atvykdavo ir vienas, ir su „Rotary“ klubo, į kurio veiklą aktyviai įsijungė baigęs teisėjo darbą ir grižęs į Stokholmą, nariais. Su daugeliu neturtingų šeimų mecenatas susitikdavo vaikų dienos centre, bet į jį kreipdavosi ir nepažįstami žmonės, išgirdę apie jo teikiamą paramą. Irvis galėjo spontaniškai, pamatęs namų, kuriuose lankėsi, šeimininkės virvele surištus sulūžusius akinius, ištraukti piniginę ir palikti pinigų naujiems akiniams. Ne vienai šeimai yra dovanojęs paršelių, vištų, taigi, stengėsi duoti ne žuvį, o meškerę. Jaunuoliui apmokėjo vairavimo kursų išlaidas, kad vaikinas galėtų padėti mamai, prekiaujančiai daržovėmis, atvežtų prekes Kitam gabiam jaunuoliui skyrė paramą studijoms. Vienos viešnagės metu vaikų dienos centre nupirko visus jų siūtus žaislus, juos vėliau dovanojo draugams ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje. Įsivaizduoju, kiek džiaugsmo buvo vaikams, kai toks garbingas svečias nuperka visus gaminius. Skaitau seną rajoninio laikraščio iškarpą. Mažasis Deividas pasakoja, kaip jį ir jo brolius aplankė Irvis Šeinius, drauge su „Rotary“ klubo pirmininku. Pasisvečiavo, pasikalbėjo, paliko vaikams dovanų ir pinigų maistui bei vaistams. Ir taip visą laiką. Garbus asmuo nesibodėjo skurdžių namų, neatsisakydavo kuklių, bet nuoširdžių vaišių. Ir nepamiršdavo lankytų šeimų, vėliau domėdavosi, kaip jiems sekasi. Visada jaudindavosi, kai, apsilankęs vaikų dienos centre, rasdavo vis naujų lankytojų, naujų pagalbos laukiančių šeimų.

Per aštuonetą metų rotariečių ir paties Irvio Šeiniaus dėka vaikų labdaros fondui „Širvinta“ buvo paaukota daugiau kaip 45 tūkst. litų. Ne viskas buvo skiriama tik pragyvenimui. Irvis stengėsi, kad vaikai pamatytų ir patirtų kažką nauja, gerai pailsėtų. Jo dėka vaikai atostogaudavo Palūšėje, lankėsi Vilniuje, ne vienas tik jo dėka pamatė jūrą. Ne kartą dovanojo savo ir savo tėvo knygų.

Ypatingi ryšiai Irvį Šeinių siejo su Bagaslaviškiu ir tėvo gimtine – Šeiniūnais. Šeiniūnuose lankė močiutės Marijos Jurkūnienės kapą, atvažiuodavo ten ir su savo vaikais. Nepraleisdavo progos susitikti su Bagaslaviškio krašto šviesuoliu Kazimieru Skebėra. Džiaugėsi Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje veikiančiu Šeiniūniečių klubu, rėmė jo veiklą.

1999-aisiais metais, minint rašytojo Igno Šeiniaus 110-ąsias gimimo metines, Bagaslaviškio mokyklai suteiktas rašytojo vardas. Iškilmėse dalyvavo ir Irvis Šeinius. „Esu laimingas, kad čia gyvi prisiminimai apie mano tėvą. – sakė garbingas svečias. – Penkių vaikų ir dvylikos anūkų vardu dėkoju už pagarbą jam“. 1995 metais Irvis Šeinius prie Širvintų rajono savivaldybės švietimo skyriaus įsteigė Igno Šeiniaus fondą gabiems vaikams remti. Fondas buvo nuolat pildomas jo lėšomis.

Irvio Šeiniaus eilėraščių knyga ne veltui vadinasi „Lietuviška išmintis“. Lietuviškos tematikos čia daug, daug kūrinių skirta tėvui, Šeiniūnams, gimtajam kraštui. Pagrindiniai kūrybos motyvai – meilė ir pagarba Lietuvai, jos gamtai, žmonėms, lietuviškumo aukštinimas. Jis buvo tarsi pavyzdys gyventi taip, kad nepamirštum savo šaknų, rastum laiko grįžti į gimtinę.

2005-aisiais metais, minint 530 metų Širvintų miesto jubiliejų, Irviui Šeiniui už aktyvią švietėjišką, kultūrinę, altruistinę ir pilietinę veiklą buvo suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas.

Irvis Šeinius mirė 2010 metais. Širvintos neteko rėmėjo ir Draugo.

Vaikų dienos centro archyviniame aplanke, skirtame Irviui Šeiniui, radau dar vieną, šį kartą – atsisveikinimo, eilėraštį, skirtą Irviui. Eilių autorė – LPS „Bočiai“ tuometinė Širvintų bendrijos pirmininkė Skolastika Jasiukevičienė. Kviečiu paskaityti:

Mielas, Irvi,

Dažnai Tu Lietuvą lankei

Ir kraštą Širvintų,

Kur Šeiniūnų kaimely

Kvepėjo gėlės laukų.

Nepamiršdavai, mūsų brangusis,

Tu „Bočių“ Širvintų senų.

Nepamiršdavai Bagaslaviškio

Ir vaikų Širvintų.

O mes vis dar laukėme Jūsų

Ir to žodžio poeto švelnaus,

Kuris mums buvo toks didis

Iš senovės lietuvio sūnaus.

Bet nesulauksime Jūsų,

Nes nebeatvažiuosi niekad

Aplankyti močiutės kapų,

Draugų ir vargstančių šeimų.

Nuvys brangiausios gėlės,

Gražiausi lelijų žiedai.

Pasiliks tik ten toli, toli tas žemės kauburėlis,

Kuris primins Tave amžinai,

O pats išliksi mūsų širdžių atminty ilgai, ilgai…

Ilsėkis ramybėje, brangus poete.

Ruošdama pasakojimą, pagalvojau, ką išgirsčiau gatvėje iš praeivių paklaususi, kas yra Irvis Šeinius. Dalis turbūt pasakytų, kad tai rašytojo, kraštiečio Igno Jurkūno-Šeiniaus sūnus. Teisingas atsakymas, jis buvo vienturtis garsaus rašytojo...