Širvintų krašto garbės piliečiai: Prelatas Česlovas Krivaitis
Prelatas Česlovas Krivaitis yra pirmasis Širvintų krašto garbės pilietis, vardas jam suteiktas 2000 metais. Lankantis Kernavėje, neįmanoma neprisiminti ilgamečio parapijos ganytojo, drąsiai galima teigti, prikėlusio ir išgarsinusio parapiją. Sesuo Antanina Irena Valaitytė maloniai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie iškilų Bažnyčios veikėją.
Sesuo Antanina Irena Valaitytė: Prelatą pažinojau labai seniai, dar nuo tų laikų, kai jis buvo jaunas kunigas, klebonavęs Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, kartu eidamas ir Vilniaus arkivyskupijos kanclerio pareigas. Tai buvo vienintelė lietuviška bažnyčia Vilniuje. Jaunas, išvaizdus, energingas, geras pamokslininkas – tuo jis traukė tikinčiuosius. Darbo sąlygos tada nebuvo lengvos, sovietinė valdžia, garsiai deklaruodama sąžinės ir tikėjimo laisvę, iš tikrųjų jokios laisvės suteikti nė neketino. Jaunas sumanus klebonas įkūrė merginų inteligenčių vienuoliją, gyvuojančią iki šiol.
1961 metais Česlovas Krivaitis skiriamas Vilniaus arkivyskupijos valdytoju. Šias pareigas jis ėjo aštuoniolika metų, iki 1979-ųjų. To meto arkivyskupijos kunigai tikino, kad jis buvo geras diplomatas, sugebėdavęs rasti bendrą kalbą su priešiška bažnyčiai tuomete valdžia. Kaip teigė aukšto rango dvasininkai, valdytojo mokėjimas laviruoti, nesikarščiuoti, ieškoti kompromisų lėmė sėkmingą arkivyskupijos darbą.
Kad ir kur bedirbtų, prelatas uoliai rūpinosi Dievo namais, juos gražino ir puošė. Taip buvo Vilniuje, taip vyko ir Kernavėje, kur jis buvo paskirtas 1979 metais. Jo įžengimo į bažnyčią iškilmės – ingresas – įvyko minimų metų gegužės 22 dieną. Kone iškart prasidėjo bažnyčios gražinimo darbai. Jau per Kalėdas bažnyčia buvo pradėta šildyti, įvestas vandentiekis, apšiltintos lubos. Palaipsniui darbai vyko toliau. Bažnyčia buvo radiofikuota, pastatytos ir apšviestos laiptų, vedančių į vargonus, atramos. Perstatyta apgriuvusi tvora aplink bažnyčią, pastatyti nauji vartai. Tvoros koplytėlėse įmontuoti mozaikiniai Kristaus Kryžiaus kelio paveikslai. Juos iš lietuviškų akmenėlių sukūrė sesuo kazimierietė Kazimiera Jadvyga Grišiūtė. Ir tai tik nedidelė dalis darbų, nuo kurių prasidėjo Kernavės atgimimas.
– Seserie, vos atvykus klebonui Česlovui Krivaičiui, teko girdėti kalbas, kad tuometei rajono ir Kernavės kolūkio valdžiai jisai siūlė pagalbą tvarkant ir gražinant miestelį, bet pagalbos nepriėmė, nes siūlė „ne tas“ žmogus. Ar tai tiesa?
– Negalėčiau patvirtinti tokių kalbų. Bet drąsiai sakau, kai valdžia pamatė kaip tvarkoma bažnyčia ir jos aplinka, statomi parapijos administracijos namai, pradėjo savo ruožtu rūpintis Kernavės gražinimu ir miestelis suklestėjo, prasidėjo jo atgimimas. Tai tikrai yra prelato neginčijamas nuopelnas.
Gavęs paskyrimą Kernavėn, klebonas keletą metų važinėjo iš Dūkštų parapijos, nes nebuvo kur gyventi. Nedelsiant pradėti parapijos administracijos namų statybos darbai. Jie truko ne vienerius metus. Toliau vyko darbai bažnyčioje. Čia įrengtas naujas altorius, klausyklos, suolai, meistro Kazimiero Šėžos sukurti ąžuoliniai vargonai. Pastatytas paminklas Mozei, rankose laikančiam Dekalogą. Prie parapijos salės pastato atstatyta „Geležinio vilko“ skulptūra, o administracijos pastato kieme iškilo paminklas Vytautui Didžiajam. Daug dėmesio skirta aplinkos tvarkymui. Kai prasidėjus Atgimimui bažnyčiai buvo grąžinta senoji klebonija, prasidėjo jos tvarkymo darbai. Prelato rūpesčiu įkurti du muziejai: vienas parapijos administracijos namuose, kitas – senojoje klebonijoje.
– Iš jūsų pasakojimo matome, kad prelatas Česlovas Krivaitis buvo puikus administratorius ir darbų organizatorius, aktyvus parapijos valdytojas. O koks jis buvo kaip žmogus, kaip klebonas, kaip ganytojas?
– Jis buvo labai pareigingas, tvarkingas, darbštus, reiklus ne tik kitiems, bet pirmiausia – sau. Buvo tikrai geras kunigas, daug bendraudavęs su parapijiečiais, kiekvienam rasdavęs gerą žodį. Visada pasitempęs. Niekada neužsuko į bažnyčią nevilkėdamas sutanos. Tas pats galiojo ir susitikimuose su interesantais – tik sutana ir nieko kito. Šv. Mišias aukodavo labai atsidėjęs, be jokio skubotumo, sakė labai įtaigius pamokslus. Mokėjo taip bendrauti su žmonėmis, kad kiekvienas jausdavosi svarbus, reikalingas ir pagerbtas. Tai buvo idealaus ganytojo pavyzdys. Šv. Mišias aukodavo kiekvieną dieną. Ir mirties dieną savo koplyčioje aukojo Šv. Mišias, o po jų pasiprašė nuvežamas į gimtinę – Žebertonis. Deja, kelionė neįvyko…
Kaip minėjau anksčiau, prelatas Bažnyčios reliktų muziejui paaukojo dovanas, gautas jam kunigaujant. Muziejuje saugomi ir jo susirašinėjimai su kunigais ir vyskupais. Jo laiškai visada būdavo nuoširdūs, netrafaretiniai, skirti konkrečiam žmogui. Nuoširdūs ir atsakymai į juos. Vilniaus arkivyskupijos kunigai nepamiršo buvusio valdytojo, lankydavo jį bažnytinių ir asmeninių švenčių progomis ir labai vertindavo asmeninius pokalbius su juo. Niekada neleido sau jokių pastabų apie kitus kunigus, tai buvo sektinas pavyzdys visiems.
Prelatas nemėgo girtis nuveiktais darbais, neleido jų viešinti spaudoje. Bet jei visgi kažkas parašydavo, tuomet domėjosi ir su dėkingumu skaitė. Tai buvo tikrai neeilinė asmenybė, vertusi pasitempti ir šalia esančius.
Čia, Kernavėje, prabėgo dvidešimt penkeri prelato gyvenimo metai. Mes, Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos seserys džiaugiamės ir didžiuojamės visą tą laiką buvusios šalia tokio iškilaus žmogaus. Padėjome jam kuo galėdamos, o iš jo gavome dar daugiau. Kiekvieną dieną jį prisimename, minime ir meldžiamės už jį. Mums jis buvo ir liko kunigu iš didžiosios raidės.
Parašykite komentarą