Naujausios žinios

Sistema ar saviveikla?

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 3 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.

Turbūt kai kas dar prisimena, koks triukšmas ir nepasitenkinimas buvo kilęs, kai prasidėjo balkonų stiklinimo vajus. Reikia projekto, reikia sistemos, vienodi balkonai turi būti ne tik tame pačiame name, bet ir toje pačioje gatvėje – reikalavimai ir siūlymai pylėsi kaip iš gausybės rago. Tik realiai niekas neskubėjo nei projektuoti, nei derinti. Neskuba ir šiandien. Neseniai apžiūrėjau savojo namo balkonus. Gal keturių rūšių dizainas: plastikiniai, mediniai paprasti, mediniai su raštais ir išraitymais. O kone pusė visai nestiklinti. Ir nieko – apsipratom, gyvenam, net dėmesio į tai nebekreipiam. Nežinom ir to, ar kas nors dar dėmesį kreipia, ar kam dar tie balkonai rūpi.

Taip, į balkonus dėmesio nebekreipiam, bet yra ir kitų pastatų, į kuriuos nekreipti dėmesio nebeišeina. Tai vadinamieji mažieji daugiabučiai. Seni, dar tarpukariu statyti namai, šiandien padalinti į du, tris, ar keturis butus ir valdomi bei tvarkomi keleto savininkų. O kaip tvarkomi, tai jau visai kitas reikalas ir kita kalba. Visi suprantame, kad tvarkymąsi lemia ne tik geri norai, bet ir finansinės galimybės. Todėl tokie namai dažniausiai mirga marga: viena dalis apmūryta, antra – apkalta dailylentėmis, trečia – šviežiai nudažyta rėksminga spalva, o ketvirta, tarsi našlaitėlė iš pasakos – pilka ir apdriskusi. Neretai panašiai atrodo ir stogas. Ne vienas toks namas „puošia“ Vilniaus gatvę ir, atrodo, niekam tai nė motais. Juk turi būti kažkokios institucijos, atsakingos už bendrą vaizdą, su kuriomis savininkai, sumanę renovuoti savąjį butą, turėtų tuos dalykus derinti. Arba jų nėra, arba jų darbuotojai tik pro kabineto langą miesto vaizdą fiksuoja: kur akis nesiekia, ten nieko blogo ir nemato. O kai nematai, tai, kaip sako sena patarlė, ir širdis neskauda. Norėtųsi tiems užsisėdėjusiems valdininkams pasiūlyti pasivaikščioti arba, merės pavyzdžiu, dviračiu Vilniaus gatve pravažiuoti ir į kitas gatveles užsukti – vaizdas bus kaip ant delno.

Pati gyvenu daugiabutyje, tenka spręsti įvairias problemas, bet, tardamiesi ir diskutuodami su kaimynais, visada randame bendrą kalbą. Įdomu, ar kalbasi tarpusavyje du kaimynai, kone tuo pačiu metu ėmęsi savųjų būstų renovacijos? Vienas lauko sienas nudažė švelnia, neryškia spalva, kitas – ryškia ir rėksminga. Ar nebuvo įmanoma susitarti ir nusipirkti vienodų dažų? Būtų gražu ir skoninga, o dabar yra bjauru ir rėksminga. Manau, rezultatas nepatinka ne tik praeiviams, bet ir patiems savininkams.

Tokių namų privalumas, kad dažniausiai jie turi kažkiek žemės ir papildomų ūkinių pastatų: garažų, sandėliukų ir pan. Bet ir čia nėra nei tvarkos, nei sistemos. Dar gerai, kad nuo gatvės tų pastatėlių nesimato. Bet kartą teko vieno tokio namo neparadinėje pusėje atsidurti. Ten baisiau negu baisu – galybė apgriuvusių pašiūrių. „Tikras čigonų taboras,“ – šmaikščiai pakomentavo mano palydovas, matyt, savo laiku lankęsis Kirtimuose. Graudu žiūrėti. Jei kas nors patikrintų, kažin, ar visas tas pašiūres legaliomis pripažintų. Tik, matyt, niekas netikrina ir nesirūpina.

Dar viena „puošmena“ – tvoros. Čia irgi kaip savininkas sugalvojo, taip ir aptvėrė. Štai prie pat gatvės stūkso aklina tvora, tik namo stogas kyšo. Tvora tikrai baisi. Vėl suteikiu žodį žiūrovui iš kaimo: „Pas mano kaimynus labai panaši tvora. Bet jie aptvėrė ja tvartus. Ir dar gėlių prikabino, kad linksmesnis vaizdas būtų. O čia panašiau į kalėjimo mūrus“. Trumpai ir aiškiai. O juk yra tokių dailių tvorų, tiesiog traukiančių akį. Kodėl nebuvo galima tokios pasirinkti? Niekas nepaprotino.

Tikrai neagituoju, kad visi namai būtų vienodi it du vandens lašai. Bet elementari tvarka turi būti. Ir kažkas turėtų tuo rūpintis, kitaip chaoso tik daugės. Galima pasitvarkyti ir nebrangiai, tereikia paisyti kai kurių taisyklių.

Jonė LIEPONĖ

 

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*