Skaitytojų paštas. Po apsilankymo Paširvinčio kapinėse
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų birželio 8 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame numeryje.
Dažnokai tenka lankytis Paširvinčio kapinėse, ypač dabar, kai taip karšta. Gal būtų viskas gerai: vandens yra, kapinių teritorija aptverta. Ko dar norėti? Ogi norisi, kad būtų užveriami vartai. Suprantu, kad laidotuvių metu atveriami vartai. Taip pat juos reikia atidaryti, kai darbininkai stato paminklus ar kasa duobes, neprilakstysi nuo tvoros iki reikiamos vietos nešiodamas po kibiriuką žvyro ar cemento, tuo labiau patį paminklą. Tačiau, kai vėlų vakarą ar ankstyvą rytą atlapoti kapinių vartai, atrodo nemaloniai. Kur yra kapinių sargas? Kai anksčiau čia dirbo gerb. Stanislovas Sprogis, jį visada sutikdavau kapinių teritorijoje. Iš tolo matydavosi jo darbinė ryškiaspalvė liemene. Pasikalbėdavo su kapinių lankytojais, paaiškindavo, kaip geriau tvarkytis, prižiūrėdavo, ar darbai atliekami laikantis kapinių tvarkos taisyklių, o ir pats visada rasdavo darbo: tai šienauja, tai šluoja, tai grėbsto žolę, ar rodo kur kasti duobę. Daugeliui pasakydavo nuoširdų paguodos žodį. Suprantu, nėra nepakeičiamų. Gal atėjo laikas pailsėti ir gerbiamam S. Sprogiui. O dabar kapinėse, kaip ir priklauso, „kapų tyla“. Niekad nesimato kapinių sargo, o nelankomi kapai net neapšienaujami, kaip būdavo anksčiau, didieji kapinių vartai nuolatos atviri. Tad kam reikėjo aptverti tą teritoriją? Eikime į kapines iš bet kurios pusės. Gerai, kad gyvenantys netoli kapinių kaimo žmonės dabar beveik nelaiko gyvulių, o tai naktį, nutrukusi karvė, užėjusi į kapines, padarytų daug žalos: ne tik sumindytų kapus, bet ir nuverstų paminklus. O kas būtų kaltas? Nemanau, kad kapinių prižiūrėtojas. Tikriausiai gyvulio šeimininkas. Kol dar nieko blogo neatsitiko, siūlau nematomam (algą, matyt, gaunančiam) kapinių sargui būti atidesniam ir geriau atlikti savo pareigas, dažniau lankytis darbo vietoje. O kaip reikia dirbti, manau, darbo patyrimu su malonumu pasidalins ponas S. Sprogis.
Kapinių lankytoja Aldona
Šiandien apsilankiusi Paširvinčio kapinėse buvau šokiruota. Jauna moteris su sasvo prabangiu automobiliu tiesiai per kapines, per žolę atvairavo prie savo vyro kapo. Maniau, gal ką sunkaus atvežė, gal nepaeinančią senutę, deja, tik kauptuką. Negerbiame ne tik kapinių, bet ir savo buvusio artimo žmogaus. Nužmonėjom, privažiuojam ne tik prie pat parduotuvių durų, bet ir prie kapo.
Žinote man buvo nesmagu, kai pamačiau senose kapinėse ant kapo besikapstančią vištą. Negaliu net apibūdinti situacijos, nepagarba.