Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas kovo 14 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje

Ar paprasta rašyti apie visiems rajono žmonėms  žinomą žmogų? Maniau, kad taip, tačiau, pasirodo, klydau. Besilankant bet kurioje seniūnijoje, bet kurioje gyvenvietėje bendraujant su pašnekovais įvairiomis temomis bemaž visada buvo minima buvusi veterinarė Skolastika Jasiukevičienė. Minima vis geru žodžiu, prisimenamas jos nuoširdus rūpestis ne tik susirgus gyvuliui, bet ir nesavanaudiška pagalba bet kurioje situacijoje. Nuoširdus dėmesys ir pagalba visiems – tai Jasiukevičienės gyvenimo būdas. O apie širdies gerumą jauniems specialistams, kurie buvo paskirti dirbti į Širvintų veterinarijos stotį, prisiminė visi buvę ir iki šiol gyvenantys mūsų rajone veterinarai.

O Skolastika pati ne vietinė – ji Žemaitijos duktė. Gimusi Plungės rajone dvylikos vaikų šeimoje. Skolastikos mama dar būdama jauna, aštuoniolikos metų mergaitė, apsiėmė auginti svetimą mažą kūdikėlį Juliuką. Jo mama mirė gimdydama, močiutė netinkamai mažąjį prižiūrėjo. Pagailo žaizdoto, sergančio vaikelio jaunai mergaitei. Ji ėmė prašyti, kad leistų Juliuką parsinešti namo prižiūrėti ir gydyti. Leido. Taip ir liko augti ir gyventi Juliukas pas jauną „mamą“, tapo Juliumi ir garsiu Plungės siuvėju. Prisimindama jaunas dienas, mama Skolastikai pasakojo, kad einant per Plungę su savo augintiniu pažįstami žydai prekybininkai vis „gąsdindavo“ jaunąją „mamą“, kad neištekės, nes niekas nesiaiškins kieno tas berniukas. O caro Nikolajaus kareivis vedė gerąją „mamą“ kartu su Juliuku. Skolastikos tėtis tuo metu buvo laikomas turtingu, nes turėjo auksinukų, kuriuos uždirbo tarnaudamas caro kariuomenėje. Be to, jam pavedė melžti ožkas. Skolastikos tėvams buvo įprasta padėti, sušelpti sunkiau gyvenančius. Šeimoje nebuvo pertekliaus. Gimė dvylika vaikų, tačiau užaugo tik aštuoni, o devintas Julius. Tačiau, kai paršavedė atsivesdavo paršiukų vienas būtinai būdavo atiduodamas skurdžiausiai kaime gyvenančiai šeimai. Kitiems pagelbėdavo,o savuosius sunkiai beišgalėdavo leisti į mokslus. Vyresnieji, jau suaugę išsiskirstė kas kur. Teko ir dar visai jaunai Skolastikai palikti gimtus tėvelių namus ir važiuoti į tolimas Širvintas, padėti seseriai auginti vaikus. Ir pasitaikyk tu man,kad sesuo buvo ištekėjusi už rajono vyriausiojo veterinarijos gydytojo. Laikai buvo neramūs. Žmonės vieni kitų vengė, vieni kitus skundė, vengė atvirai kalbėti, bijojo, kad ko nereikalingo neišgirstų svetima ausis, nepamatytų svetima akis. Taip ir atsitiko Skolastikos sesers vyrui. Kažkas neteisingai paskundė, žmogui net nedavė pasiaiškinti. Turėjo tučtuojau palikti Širvintas. Štai tada vietoje sesers vyro veterinarijos vyr. gydytoju tapo Skolastikos vyras – suvalkietis Vytautas Sergejus Jasiukevičius. Baigęs Marijampolės gimnaziją, buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Bestudijuodamas seminarijoje apsisprendė, jog, anot mūsų kraštiečio Igno Šeiniaus, užliejus Lietuvą raudonajam tvanui, kunigu dirbti bus neįmanoma. Todėl pradėjo studijuoti agronomiją, veterinariją. Atvykęs į mūsų kraštą čia sukūrė šeimą. Darbo buvo daug, tad gausios šeimynos tėtis dienas naktis leisdavo darbe, o visus namų kampus teko laikyti jaunai Skolastikai. Tačiau nebūtų ji žemaitė. Suspėdavo suktis namie, darbe ir dar rado laiko mokytis. Štai paskutinį egzaminą laikyti važiavo į Klaipėdą su vos gimusia dukrele. Egzaminą išlaikė puikiai, o egzaminų komisijos pirmininkas mamai-studentei net ranką pabučiavo už tokį pasiryžimą siekti žinių. Mokymo įstaigą sėkmingai užbaigusi Skolastika įsismarkavo ir įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tačiau namų našta, šeima neleido pasiekti aukštojo mokslo diplomo.

Ir štai jau diplomuota veterinarė gydė visų į ją besikreipiančiųjų gyvulius. Todėl kai vyresnieji vietiniai gyventojai pradeda kalbas apie jaunas dienas, visi prisimena S. Jasiukevičienę, nes jų tėvukai tada laikė gyvulius, o be veterinarės nė viena šeima neapsėjo. Atsiskaitydavo dažniausiai žemės ūkio produktais, tad Skolastika prisimena, kai nueidavo į turgų, dėkingi kaimiečiai nuo prekystalių vis šaukdavo ją prieiti artyn, kad galėtų padėkos vardan atsilyginti kas kuo galėjo už išgydytus gyvulius. Vėliau perėjo dirbti į veterinarinę vaistinę. Dabar jau suaugusios Skolastikos dukterys prisimena, kaip laukdavo savo mamytės, o ji vis darbe ir darbe. Laimei buvo šeimoje močiutė, kurią „babūnia“ vadino. Ji mylėjo visus anūkėlius, tačiau turėjo ir numylėtinį . Vaikai žinojo, kad tai „babūnės“ lepūnas. Jam buvo leidžiama daugiau nei kitiems, o dar tas gudruolis prikrėtęs šunybių išsigindavo kaltę suversdamas broliui, „babūnia“ tik juo tikėjo.

Radijo technikai labai gabus buvo dar visai nedidelis Kaziukas. Savarankiškai sukonstravo radijo siųstuvą, nežinia kaip ir kada išmoko vairuoti mašinas. Tam, kad pasiektų bortinės mašinos pedalus, turėjo stovėti, o per vairą nesimatė vairuotojo, tačiau puikiai vairavo ir ne sykį parveždavo į veterinarijos kiemą „pavargusį“ vairuotoją.

Mergaitės namuose tvarkydavosi savarankiškai, mokėsi stropiai, buvo mokykloje aktyvios. Vyresnėlė Gražina buvo išrinkta mokyklos tarybos nare, netgi mokyklos „Mis“ . Šeima buvo gausi, tačiau vietos visada užtekdavo atvykusiems jauniems specialistams, visi buvo priimti, pamaitinti, jais pasirūpinta, kad sėkmingai nuvyktų į paskyrimo vietą. Su dėkingumu apie tai dabar prisimena žemaitė Eugenija Gridziuškienė, kai jauna atvyko į Širvintas, nežinodama, kur teks dirbti. Skolastika ją padrąsino, nuramino, sakė, jog dirbs tarp labai gerų žmonių. Matyt, Skolastika sakė teisybę, nes Eugenija čia sukūrė šeimą ir iki šiol gyvena paskyrimo vietoje.

Vincas Narušis mielai pasakoja apie laikus, kai teko dirbti su Skolastika ir Sergėjumi, dirbo ir su vyriausiuoju jų sūnumi Vytautu, kuris tapo veterinarijos gydytoju ir dirbo rajono veterinarijos stoties vyriausiuoju gydytoju. Vytautas ne vienintelis, kuris pasuko tėvų keliais, tokius pat mokslus baigė ir kitas sūnus – Vincas. Už gerais, dorais žmonėmis užaugintus vaikus Skolastika buvo apdovanota TSRS Motinos didvyrės aukso žvaigždės ordinu. Tik nelabai reikėjo šiai darbščiai žemaitei sovietinių apdovanojimų. Po Sausio 13-osios įvykių, nuvykusi prie Seimo, Skolastika atsisakė didžiosios tėvynės apdovanojimo – padėjo medalį su aukso žvaigžde prie paliktų pasų, karinių bilietų. „Užauginau vaikus Lietuvai,“ – pasakė.

O vaikais tikrai galima didžiuotis. Vyriausioji Nijolė šiuo metu gyvena Vilniuje, buvusi teisininkė šiuo metu tapo paveikslus, dalyvauja parodose. A.a. Gražina buvo žinoma advokatė, a.a. Vytautas dirbo Širvintose veterinarijos gydytoju, a.a. Kazys – radijo technikas, pats sukonstravo parasparnį, Elena – Širvintų vaikų dienos centro vadovė, (pradžioje dirbo agronominį darbą, baigė LŽŪA, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą ir baigė socialinio darbo vadybą), Vincas – dukart buvęs rajono meru, baigė veterinarijos akademiją, Teresė –iš visų šeimos vaikų toliausiai gyvenanti Lietuvoje – net Kaune – baigė LŽŪA, Arūnas – agronomas, baigęs LŽŪA, Ramunė – daug metų dirbusi Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, teisės magistrė, Juozas – veterinaras, verslininkas; Rūta, baigusi universitetą, šiuo metu gyvena ir dirba Šveicarijoje. Ją labai traukia tėviškė, mama tikisi, jos jaunėlė sugrįš namo.

Nepastebimai užaugo vaikai, jau ir jų vaikai suaugo. Jau proanūkiai dairosi kokią specialybę pasirinkti. Anūkė Neringa, kai išvažiavo mokytis į Vokietijos lietuvių Vasario 16-osios gimnaziją, ten ir liko, sukūrė šeimą, o jos duktė Kiara, vyriausia Skolastikos proanūkė – 18 m. Planuoja studijuoti mediciną, jauniausiai proanūkei Elisai tik 2 mėnesiai. Šiuo metu didžiausias Skolastikos turtas – 23 anūkai ir 23 proanūkiai. Ar yra dar tokių gausių šeimų mūsų rajone, būtų įdomu susipažinti. Didelė šeima dar padidėjo, kai sūnūs vedė, o dukterys ištekėjo. Tad kur benuvažiuotum su Skolastika, kiekviename Lietuvos rajone rasi Jasiukevičienės giminių: broliai ar seserys gyvena, ar jų vaikai, ar žento, ar marčios giminės.

Skolastika su visais draugiškai bendrauja. Jau tokio būdo – jai be žmonių liūdna, nuobodu. Kai buvęs pirmasis Širvintų „Bočių“ pirmininkas Viktoras Alekna persikėlė gyventi į Vilnių, teko pasirinkti naują kandidatą. O jų buvo du: Skolastika Jasiukevičienė ir Alfonsas Balsevičius. Rinkimus laimėjo Skolastika ir prasidėjo jos nenuilstamos visuomeninės veiklos metai. Ko tik nesumanydavo .O jau kokia kūrybinga pasirodė esanti naujoji pirmininkė. Pati sukurdavo vaidinimų tekstus, parinkdavo atlikėjus kas kokiam vaidmeniui tinka, pati režisuodavo ir dar suspėdavo pati suvaidinti pagrindines roles. Prisimenu, kaip skaniai juokėmės, kai senjorės vaidino „Trys mylimas“, o kai Kaune buvo suvaidintas „Bėdų turgus“, apžiūroje dalyvavęs rašytojas Jonas Mačiukevičius pats priėjęs prie Skolastikos dėkojo už kūrybiškumą ir sakė neužmiršti šių „bėdų“ ir tęsti pradėtą darbą. Su Skolastikos sukurtais vaidinimais buvo aplankytas Panevėžys, Jonava, Kaunas, Ukmergė. Kai 2001 metais „Širvintos“ laikraštis paskelbė konkursą dėl kandidato Širvintų krašto žmogaus vardui gauti skambinusiųjų skaitytojų balsais buvo išrinkta „Bočių“ bendrijos pirmininkė Skolastika Jasiukevičienė. Didžiausia šūsnis padėkos raštų tarp jų nuo prezidentų V. Adamkaus, A. Paulausko, nuo LPS „Bočiai“ pirmininko P. Ruzgaus, nuo rajono merų, šiais metais S. Jasiukevičienei merė įteikė šimtmečio medalį. Kiek bendrauta su kaimyninių rajonų bočeliais. Susidraugavo rajono „Bočiai“ su Ukmerge, Jonava, Elektrėnais, Vilniumi. Mūsiškiai bočiai svetingai sutikdavo svečius, jiems koncertuodavo, svečiai nelikdavo skolingi, kviesdavo atsakomiesiems vizitams. Pasitarimai, susirinkimai, būsimos veiklos planai buvo aptariami Skolastikos namuose. Taip smagiai bendraujant gimdavo visokios neįtikėtinos idėjos. Didelę jų dalį padėdavo įgyvendinti Skolastikos duktė Gražina. Be jos pagalbos tikrai nebūtų kelionės į Belgiją. Skolastika susidraugavo su flamandų-lietuvių bedrijos Belgijoje pirmininke Fransina. Fransina su vyru lankėsi Širvintose, žinoma, Skolastika nepraleido progos papasakoti apie čia egzistuojančią senjorų bendriją ir sulaukė pasiūlymo apsilankyti Europos Sąjungos širdyje – Briuselyje. Tokio kvietimo negalima buvo praleisti. Skolastika įpareigojo visus vaikus padėti bočiams ruoštis kelionei: Gražina rūpinosi transportu, Juozas – lauktuvėmis, kiti prisidėjo finansiškai. Į kelionę vyko visi norintys bočeliai. Prieš tai buvo įtemptai repetuojama, nes Diufelio mieste reikėjo koncertuoti, atstovauti Lietuvai. Širvintiškiai buvo apgyvendinti flamandų-lietuvių bendruomenės narių šeimose. Lankantis Briuselyje bočiai buvo pakviesti apsilankyti Lietuvos ambasadoje, bendravo su ambasadoriumi. Praėjo jau daug metų po šios kelionės, tačiau įspūdžiai neišdilo ir dažnai prisimenama pirmoji tolima kelionė. Patiko keliauti širvintiškiams, todėl kitais metais energingoji bočių pirmininkė suorganizavo kelionę į Italiją, dar kitais – į Vokietiją, Lenkiją, Latviją. Daug apkeliauta, aplankyta, daug pamatyta ir vis Skolastikos sumanumo ir energijos dėka.

Prieš keletą metų Skolastika atsistatydino iš rajono „Bočių“ pirmininkės pareigų, dabar šiems šauniems senjorams vadovauja Vladas Jablonskas, tačiau Skolastikos įdirbis liko. Neužmiršta bočeliai Skolastikos. Šiuo metu ji gyvena pas dukterį Eleną, kitame Širvintos krante, tačiau ir čia Skolastiką randa buvusios draugės. O Skolastika pripratusi bendrauti, prie šurmulio, todėl vis laukia ateinančių jos aplankyti. Ir man besišnekant kelis kartus pakartojo, kad laukia visų pažįstamų ateinant į svečius, nereikia jokių lauktuvių, reikia tik bendravimo. O atmintis Skolastikos puiki. Seniai pažįstu mielą Skolastiką, tačiau nenustoju žavėtis jos atmintimi: kiek eilėraščių mintinai išmokusi ir jų neužmiršusi, kiek pasakojimų ji atsimena, puikiai deklamuoja žemaitišką eilėraštį, neužmiršta savo draugių pasveikinti su gimtadieniais, ta proga joms sukuria eiles. Jei kas nors senokai nesilankė, jau Skolastika rūpinasi, klausia, kas nutiko, kodėl neateina. Skolastikos neįmanoma pakeisti, ji kaip visada optimistė, nori bendrauti, būti įvykių sūkuryje, aptaria naujienas su visais ją aplankiusiais. Džiaugiasi puikiomis globėjomis – Jurga, Neringa, Janina, dėkinga masažuotojai Zitai, visada laukiama seselė Elytė. Na, o čia pat gyvenantys vaikai ir anūkai apsisukdami vis pas mamą užsuka, ir užsienyje gyvenantys atvykę į Širvintas pirmiausia suka pas mamą, močiutę, promočiutę. Rodos, ir vargo nebuvo –kaip toj dainoj, visų mylima, puoselėjama, lepinama. Belieka palinkėti ilgų gyvenimo metų ir sveikatos, nes jos nebūna perdaug, o visa kita Skolastika turi.

Straipsnis buvo išspausdintas kovo 14 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje Ar paprasta rašyti apie visiems rajono žmonėms  žinomą žmogų? Maniau, kad taip, tačiau, pasirodo, klydau. Besilankant bet kurioje seniūnijoje, bet...