Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 29 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame šių metų numeryje

Televizijos vis neužmiršta Širvintų. O mes, širvintiškiai, lyg darželinukai: kai pagiria eglutę – džiūgaujam ir švenčiam; kai nelabai gražiai parodo ligoninės problemas, pasijuntam įžeisti ir puolam kaltinti visus iš eilės: skundo autorius, televiziją, reportažo autorių… Iš įpročio dar ir opoziciją pridedam, kas žino, gal čia jų iniciatyva juodinamos Širvintos. Besipiktindami nė nepagalvojam, kad nieko naujo čia neišgirdom: vietos medicinos „šviesulių“ aroganciją ir grubumą esam patyrę tiek kartų, kad nė nebesistebim. Tik kai nuvažiuoji į aukštesnio lygio gydymo įstaigas, nustembi, kad gydytojas gali būti mandagus ir malonus, pacientą sutikti ne kaip kliūtį ant tako, o kaip gerbtiną asmenį, kuriam reikia jo, mediko, pagalbos. Ir apie slaugos, arba palaikomojo gydymo, skyrių irgi ne itin palankią nuomonę dažnas turim. Ką kalbėti apie palaikomąjį, jeigu ir vidaus ligų skyriuje pacientai pagalbos nesulaukia ir baigtis būna ne visada maloni. Ne vieną kartą teko girdėti, kad ligoninėje gulėdamas greičiau prisišauksi mirtį, nei medikų pagalbos sulauksi. Pripažinkim, kad ir kaip nesinori, kad rajonas būtų rodomas iš blogosios pusės, bet ji, toji pusė, egzistuoja ir nieko čia nepadarysi.

Kitas dalykas, ar slaugos skyriuje išties užtikrinama padori slauga? Nekalbu apie darbuotojų mandagumą ir supratingumą, bet apie paties skyriaus galimybes. Kodėl slaugos ligoninėse nenumatytas ligonių maudymas? Jei paciento nėra kam lankyti ir nuprausti, tai jis ir gulės pridvokęs. Žinoma, pinigas viską gali, visada yra darbuotojų, kurios už atitinkamą sumą suteiks šią higienos paslaugą. O jei tų pinigėlių nėra? Tuomet nieko negalim padėti, apgailestaujam.

Stebina kai kurios nuomonės, pasigirdusios po televizijos reportažo. Atseit, patys giminaičiai kalti, reikėjo patiems slaugyti, močiutė būtų ir šiandien gyva. Man atrodo, taip postringauja tie, kurie niekada neturėjo tokių ligonių ir apie jų slaugą žino tik iš gandų. Tie, kurie ne vienerius metus slaugo artimą asmenį be poilsio dienų ir atostogų, 24 val. per parą, kartais nebeišlaiko ir paprasčiausiai paguldo ligonį į slaugos skyrių tam, kad galėtų šiek tiek pailsėti, o neretai ir savas negalias pagydyti. Tada išgirsta: reikia maitinti? Ateikit patys, mes neturim galimybių visiems padėti. Tiek ir tos naudos iš palaikomojo gydymo: ateik ligonį pamaitinti, išmaudyti, pavartyti ir pamasažuoti, kad pragulų neatsirastų. Geriau jau tuomet likti namuose ir toliau tempti nelengvą slaugos naštą ant savo pečių. Visi suprantam, kad mūsų artimųjų slauga yra mūsų reikalas, bet kam tada slaugos skyriai be… slaugos? Kad būtų galima tvirtinti, jog paslauga yra ir ji teikiama, nesvarbu, kad tik teoriškai, praktiškai – šnipštas? Tikrai susidaro toks įspūdis.

Jau rimstant reportažo sukeltoms bangoms, respublikinėje spaudoje buvo paskelbtas straipsnis apie didžiausią Vilniaus miesto slaugos ligoninę, kurioje problemos tokios pačios, kaip ir Širvintose. Kaip teigia straipsnio autorė, „čia net kunigai nenori lankytis“.

Prieš porą metų viena giminaitė, perkėlusi savo anytą iš slaugos skyriaus į globos namus, pasakojo, kad sąlygos tiesiog nepalyginamos. Globos skyrius, anot josios, tarsi aukšto lygio sanatorija, čia priežiūra be priekaištų. O slaugos skyriaus moteriai net prisiminti nesinorėjo. Jei galima užtikrinti padorią priežiūrą globos įstaigose, tai kodėl to neįmanoma padaryti slaugos skyriuose?

Turbūt, įmanoma, tik niekam tai nerūpi ir niekas to nesiima. Retkarčiais pakelia nepatenkinti giminaičiai vėją, kažkas apsilanko, papasakoja, mes paskaitom, pažiūrim, paaikčiojam ir gyvenimas eina toliau, o slaugos skyriuose niekas nesikeičia. Slaugos skyriuose slauga neužtikrinama.

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 29 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame šių metų numeryje Televizijos vis neužmiršta Širvintų. O mes, širvintiškiai, lyg darželinukai: kai pagiria eglutę – džiūgaujam ir švenčiam; kai nelabai gražiai...