Socialinė darbuotoja: „…kai šeima, su kuria dirbi, pasveikina su gimtadieniu, supranti, kad viskas ne veltui”
Socialinių darbuotojų dienos proga pakalbinome Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro Socialinę darbuotoją darbui su socialinės rizikos šeimomis Lolitą Griškevičienę.
– Kiek laiko dirbate socialine darbuotoja, kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Socialine darbuotoja dirbu beveik 10 metų. Tokią specialybę pasirinkau atsitiktinai išgirdusi, kad bus reikalingi socialiniai darbuotojai darbui su rizikos šeimomis. Niekas tada dar labai nenumanė, koks tai darbas, kokie iššūkiai laukia, kaip bus viskas organizuojama. Buvo daug ir visko – ir panikos, ir bejėgiškumo, ir pykčio, ir ašarų, ir džiaugsmo. Sunkiausia suvokti, kad nesi atsakinga už klientų pasirinktą gyvenimo būdą. Nieko keista, kad darbines problemas nešiesi namo, ieškai sprendimo būdų, nerimauji savaitgaliais ir net per atostogas nesugebi atitrūkti. Vadovaujuos A. De Sent Egziuperi fraze: „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susidraugauji“.
– Ar visi gali tapti socialiniais darbuotojais ir kokios charakterio savybės labai svarbios dirbant tokį darbą?
– Manau, kad socialiniu darbuotoju gali dirbti tie, kas iš tikrųjų myli žmones su visais paklydimais, skaudžiomis praeitimis, nenusisekusiais gyvenimais, paveldėtu skurdu, priklausomybėmis, iškreipta pasaulėžiūra. Darbas sudėtingas, nes tenka suprasti klientų pasaulėžiūrą. Kas mums atrodo savaime suprantama ir paprasta, klientams yra iššūkis. Yra ir kita pusė klientų, kurie viskuo nepatenkinti, visko reikalauja, o patys su savimi nesusitvarko. Ilgai ir nuosekliai bandai padėti patiems save pamatyti, ne kiekvienas džiaugiasi tuo, ką pamato.
– Kaip mano patys socialiniai darbuotojai, kaip juos vertina visuomenė ir šeimos, su kuriomis jie dirba?
– Mūsų darbe sunkiausia tai, kad mažai kas supranta, koks tai darbas. Žmonės susvetimėję. Laukia, kad kažkas viską sutvarkytų, o patys prisidėti neturi noro. O rizikos šeimos mūsų visų, tarp mūsų ir su mumis gyvenančios. Gal padėkim joms visi? Kas geru žodžiu ar tėviškai bei kaimyniškai pabarant bei sugėdinant, kas laiku iškvietę pagalbą ar ją pasiūlę. Visi matome, kada žmogus pradeda ristis žemyn, girtauti, bet retas kuris ištiesia ranką, pasiūlo alternatyvą. Noriu padėkoti merei, kad suorganizavo nemokamą kodavimąsi nuo alkoholinės priklausomybės. Jau yra rezultatai.
Nesinori pasakoti, kad šeimas lankome savo transportu ir už savo pinigus pilame degalus. Nesinori guostis, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas kartais nesustyguotas, kad bereikalingo popierinio darbo daug, kad „perdegimai“ dažni palydovai, kad dažnokai nuskriaudžiame savas šeimas, kad dažnas dėl krizių ar nelaimių šeimose pirmiausiai apkaltina socialinius darbuotojus…
– Ar pasiseka neparsinešti svetimų problemų namo, po darbo?
– Visas nuoskaudas, nesėkmes, išgyvenimus užmirštu tą pačią minutę, kai vaikas iš mano prižiūrimos rizikos šeimos naktį parašo žinutę, kad esu jo geriausia draugė, kad gerbia. Tada iš to gerumo ir apsižliumbti negėda. Kai šeima, pas kurią važiavau ir dienomis, ir naktimis nepamiršta pasveikinti švenčių proga, paklausti apie sveikatą. Tuomet galvoju – gal ne veltui stengeisi…
Labai garsiai norisi padėkoti visiems, kas supranta, palaiko, pastiprina, gerbia. Ačiū! Labai ačiū pačioms nuostabiausioms kolegėms – jūs nerealios.
Jei iš gyvenimo knygos išbrauksi visas klaidas, gali likti tik parašas – nepamenu kas šiuos žodžius pasakė, bet man patiko. Gal ši frazė čia ir netinka, bet leiskime žmonėms klysti.
Lolitą Griškevičienę kalbino Andželika Bagočiūnienė
Aciu lolitai . Uz palaikima , kuriuo man labai reikejo. Uz nuosirduma, ir uz supratinguma. Aciu ir dar karta Aciu.