Pasidalink per Facebook!

Širvintiškės dailininkės ir architekto Ramunės ir Silvestro Šimų šeimoje jau ne pirmus metus svečiuojasi dizaino mokytoja iš Jungtinės Karalystės Sonia Clarke. Soniai jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Ji gimė, užaugo, įgijo išsilavinimą ir šiuo metu dirba lietuvių taip pat pamėgtoje Didžiojoje Britanijoje. Sonia yra juodaodė, todėl „Širvis“ pakalbino Sonią rasizmo klausimu.

Kelintą kartą Jūs esate Lietuvoje ir kiek laiko praleidžiate joje?

Sunku pasakyti. Pirmą kartą Kėdainiuose buvau 2004 m. Kitais metais aš grįžau aplankyti savo pažįstamų. Gal šešis, septynis kartus lankiausi. Lietuvoje dažniausiai būnu po savaitę, ilgiausiai esu buvusi mėnesį.

Koks Jūsų pirmas įspūdis apie Lietuvą?

Kai čia atvykau pirmą kartą, tikėjausi, kad Lietuva bus labai panaši į pokomunistinę Rumuniją. Ir aš buvau labai šokiruota, kai pamačiau modernius Kėdainius. Čia buvo daug daugiau infrastruktūros, pastatai atrodė geriau negu Rumunijoje. Aišku, kaimai tokie pat tiek Lietuvoje, tiek Rumunijoje, bet miestai daug geresni, daugiau ištobulinti Lietuvoje. Atsimenu, klausiau lietuvių, kodėl, nors Lietuva ir yra pokomunistinė šalis, bet daug mažiau nustekenta nei Rumunija, ir kažkas paminėjo, kad Lietuvoje kitaip buvo elgiamasi. Ar kad čia atvykdavo daug žmonių atostogauti, nežinau, neatsimenu dabar , bet kažkas tikrai bandė paaiškinti.

Iš kur Jūs esate kilusi?

Mano tėvai yra iš Jamaikos, o aš buvau pirmoji mūsų šeimoje gimusi Anglijoje. Dabar mano šeimoje yra trys kartos gyvenančios ten.

Tai Jamaikoje jau turbūt esate kaip turistė?

Taip, jau dabar ten važiuoju kaip turistė, kaip ir į Lietuvą.

O Jūsų tėvai taip ir liko Anglijoje ar grįžo į Jamaiką?

Mano mama jau mirusi, o tėtis liko Anglijoje.

O kokios priežastys lėmė, kad jūsų tėvai paliko tėvynę?

50-ais, 60-ais metais, po karo Anglijoje, britų buvusios kolonijos šalyse žmonės buvo kviečiami atvykti į Angliją ir ten dirbti. Trūko autobusų vairuotojų, gydytojų ligoninėse ir kitų specialybių žmonių. Mano mama nuvyko ten ir dirbo slauge.

Ar jautėte kitokį požiūrį į Jus dėl rasės?

Kai aš buvau jaunesnė, pirmą kartą su rasizmu susidūriau mokykloje. Pagrindinėje mokykloje mokėsi 240 mokinių, iš kurių tik 5 juodaodžiai vaikai. Bet niekada manęs nevertė jaustis kitokia, nors aš ir mačiau, kad esu kitokia.

Aš žinojau apie nepakantumą juodaodžiams, nes, kai buvau jaunesnė, anglai turėjo užsiklijavę ženklus ant durų, kuriuose buvo užrašyta: „Jokių juodukų, jokių airių ir jokių šunų.“

O dabar kas nors pasikeitė?

Aišku, kad pasikeitė. Man pagrindinis pliusas gyvenant Jungtinėje Karalystėje yra tas, kad tai vienintelė šalis Europoje, turinti tinkamus įstatymus prieš rasizmą. Jeigu kažkas gatvėje man pasako „Ei, nigere“, aš galiu nueiti į policiją ir parašyti skundą. Kai tuo tarpu kitose šalyse to padaryti negalima. Šie pokyčiai įvyko dar visai neseniai, gal prieš 20–30 metų. 70-aisiais kildavo daug riaušių, juodukai protestuodami sprogdindavo bendzinines bombas. Daug jaunų juodaodžių mirė, vyko daug netikėtų kratų, nes jie juodi. Ir dėl to buvo priimti nauji įstatymai.

O kokia, Jūsų manymu, buvo efektyviausia priemonė žmonių mąstymo pakeitimui?

Nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Nes taip, kaip žmonės mąsto, jiems buvo diegiama iš kartos į kartą ir negali to pakeisti per naktį. Aš taip sakau, nes, kai nuvažiuoju į Azijos šalis, žmonės mano, kad būti juodam yra blogai ir nešiojasi skėtuką su savimi tam, kad išlaikytų skaisčią baltą odą. Iš kur tai? Tai ėjo iš kartos į kartą. Būti juodam, ta prasme įdegusiam, negerai. Reikia saugoti savo odą nuo saulės ir išlaikyti ją skaisčia. Pavyzdžiui, mano mokykloje dirba moteris iš Malaizijos. Kai ji grįžo namo, mama jai papriekaištavo: „Kokia tu juoda daraisi…“. Nors ji va tokia kaip jūs. Indai irgi yra tokie pat. Jie tiki, kad nereikia degintis, reikia saugoti odą ir netekėti už tamsesnio indo. Jūs turbūt nesate anksčiau sutikusi juodaodžio žmogaus? Ir turbūt irgi turėjote susidariusi savo išankstinį požiūrį ir viltis, idėjas. Man atrodo, kad, kol mes nepradėsime visi galvoti apie žmones kaip vieną rasę, kaip žmonių rasę, tol niekas nesikeis. Visur yra gerų ir blogų žmonių, o ne baltų, juodų ir panašiai. Kol šito nesuprasime, tol taip viskas ir liks. Dabar, kai aš sutinku žmones, jie pirma mato, kad aš juoda, o ne kad aš žmogus. Jie mano, kad juodas reiškia blogas, o baltas – geras. Bet mes visi esame žmonės ir visi galime būti arba geri, arba blogi. Spalvos, skirtingi bruožai yra labai nuostabus dalykas. Bet žmonės labiau linkę galvoti labiau negatyviai nei pozityviai. Augdama savo šeimoje, aš sutikau visokių žmonių: baltų, juodų, indų, nes mano mama buvo seselė. Ji turėjo skirtingų tautybių draugų. Mes niekada nematėme, kad ji elgtųsi skirtingai su jais, visi buvo vienodi, todėl mes užaugome galvodami, kad visi yra tiesiog žmonės ir visi yra lygūs. Manau, kad visas tas požiūris ateina iš namų ir tėvų elgesio.

Mūsų šalyje ilgą laiką retai galima buvo sutikti juodaodį žmogų, bet mes kaip tik esame linkę degintis ir manome, kad tamsesnė oda yra labai gražu. Lietuviai nebijo tamsios odos, bet vis tiek Lietuvoje vis dar jaučiama neapykanta juodaodžiams. Jūs jau esate buvusi ne vieną kartą Lietuvoje, ar čia pajutote kitokį dėmesį?

Būtent, kodėl žmonės nemėgsta juodaodžių, reikėtų klausti jų, o ne manęs. Lietuvoje ne, niekas į mane įkyriai nežiūri. Taip, jie žvilgteli ir turbūt pagalvoja: „Vau“. Aš žinau, kada žmonės įdėmiai stebi, pavyzdžiui, Rumunijoje arba net ir Vokietijoje ar Austrijoje. Ten lygiai taip pat pasitaiko tokių žvilgsnių. Tai labai priklauso nuo to, kur tu esi: mieste ar kaime. Paklausia žmonės iš kur tu? Jie nesitiki pamatyti juodaodžių žmonių.

Ką manote apie Širvintas?

Mes tik kelis kartus vaikščiojome mieste. Bet nemačiau įkyrių žvilgsnių, labiau – trumpa nuostaba pamačius kažką neįprasto.

O esate pakliuvusi į kažkokią įdomią situaciją Lietuvoje, pavyzdžiui, kažkas norėtų nusifotografuoti su Jumis?

Ne, Lietuvoje neteko. Bet kai buvau Moldovoje, žmonės tiesiog ėjo ir prašė nusifotografuoti, norėjo paliesti plaukus. Kai buvome Rumunijoje, gal maždaug 1994 m., daug daugiau prašė nusifotografuoti. Bet tik kaimuose. Mat Bukarešte daug studentų iš Afrikos, tai jie jau pripratę prie kitokių žmonių. Oi tiesa, prisiminiau, buvo vienas kartas ir Lietuvoje, tik ne man. Kai tik atvykau į Lietuvą, buvo kelios mergaitės iš Kėdainių, kurios norėjo nusifotografuoti kartu su vienu gal 16–17 metų tamsiaodžiu paaugliu.

Kokių nors nemalonių įspūdžių teko patirti Lietuvoje?

Čia Lietuvoje, kai ėjau su grupe žmonių, iš šono išgirdau šūksnių: „O, negrai!“ Aš geriausiai jaučiuosi Albanijoje, ten niekas nekreipia į mane dėmesio. Iš visų pokomunistinių šalių ten aš labiausiai galiu atsipalaiduoti.

O ką juodaodžiui reiškia žodis „negras“, kodėl jie taip įsižeidžia, kai juodą žmogų pavadina negru?

Tas žodis „negrai“, kuris buvo naudojamas juodaodžiams vergams apibūdinti, jį menininkai bando padaryti normaliu žodžiu ir naudoja savo dainose, bet aš asmeniškai iš karto galvoju, kad jie rasistai. Jei nežinai žodžio prasmės, jo istorijos, jo ištakų, kam jį apskritai naudoti? Keturis šimtus metų Amerikoje buvo vergovė ir iš ten atėjo šis terminas. Juodaodžiai vaikai mokosi savo istorijos ir yra kai kurie žodžiai, kurių mes nenorėtume girdėti, ar kad mus jais vadintų. Kai augau, aš negalėjau net savo brolio pavadinti negru, nes būčiau sulaukusi priekaišto iš mamos. Žodžiai turi didelę galią ir įtaką. 70-aisiais metais buvo tokia nacionalistų partija Anglijoje, jie vaikščiojo gatvėse ir šūkaudavo: „Negrai, važiuokite lauk iš mūsų šalies!“ Jie tikrai žinojo, ką šis žodis reiškia. Jis yra žeminantis. Aš, kaip juodas žmogus ir kiti mano pažįstami, nenorime, kad šis žodis būtų vartojamas. Bet yra juodaodžių žmonių, kuriems jis nieko nereiškia. Šis žodis turi savo istoriją. Aš galvoju apie Pietų Afriką. Juk ten juodaodžiai žeminami. Kolonistai baltaodžiai užėmė kitas šalis ir paėmė juodus žmones į vergovę. Kai jiems sakome negerai yra turėti vergų, tai jie paima Bibliją ir sako: „Visais laikais buvo vergų, tai nėra nieko bloga.“ Jie bando „civilizuoti“ tuos žmones, kurie turi savo kultūrą, neturi drabužių ir elgiasi mums neįprastai. Labai keista, kai tenykščius žmones baltaodžiai „civilizuoja“ nukirpdami jiems plaukus, aprengdami šiuolaikiškais drabužiais ir neleisdami jiems tarpusavyje kalbėti jų kalba. Tai daro per prievartą. Papasakosiu istoriją, kai aš lankiausi Amerikoje, Arizonos valstijoje. Aš lankiausi Navacho gentyje, juos taip vadino. Bet kai aš juos pakalbinau, jie man paaiškino, kad jie šito pavaidinimo „Navacho“ nekenčia. Man buvo įdomu sužinoti kodėl. O jie paaiškino, kad šis žodis – ispanų žodis, kuris reiškia „melagiai“, „plėšikai“. Kai paklausiau, kaip juos vadinti, jie atsakė, kad jie save vadina „Denehei“ – išvertus reiškia „žmonės“. Ši gentis nepasiduoda civilizacijos įtakai, jie vis dar bando išsaugoti savo kultūrą ir papročius. Vien todėl, kad jų kultūra skiriasi nuo Europos, dar nereiškia, kad jie nesugeba rūpintis savo vaikais ir gyventi savo gyvenimo.

Tai visgi šiokią tokią įtampą jaučiate kiekvienoje šalyje?

Taip. Nes kiekvienoje šalyje žmonės pavadina nigere ir panašiai. Lietuvoje taip atsitiko du kartus.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

Sonią kalbino Andželika Bagočiūnienė ir Eglė Lukošiūnaitė

Širvintiškės dailininkės ir architekto Ramunės ir Silvestro Šimų šeimoje jau ne pirmus metus svečiuojasi dizaino mokytoja iš Jungtinės Karalystės Sonia Clarke. Soniai jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Ji gimė, užaugo,...