Naujausios žinios

Staigmenos širvintiškiams per Šv. Arkangelo Mykolo atlaidus

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 28 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame numeryje.

Šv. Arkangelo Mykolo atlaidai širvintiškiams šiemet buvo įspūdingi dėl dviejų priežasčių: dėl nuoširdaus 47-erius metus gyvuojančio Lietuvos mokslo akademijos mišraus choro koncerto ir dėl šv. Arkangelo Mykolo relikvijos, kurią nuo šv. Mykolo kalno atvežė Maišiagalos kunigas Juzefas Aškelovičius, o kunigas Marius Talutis padovanojo relikvijorių.

Lietuvos mokslo akademijos mišraus choro viešnagė

Lietuvos mokslo akademijos mišrus choras šiemet Širvintų rajone lankosi jau nebe pirmą kartą. Jis papuošė Zibalų bažnyčios šv. Jurgio atlaidus. Širvintiškiams taip pat nusišypsojo sėkmė pasiklausyti mišraus choro atliekamų šv. Mišių, giesmių, tautinių dainų. Šis aukšto meninio lygio kolektyvas, atliekantis klasikinius kūrinius, lietuvių kompozitorių vokalinę muziką, nevengia ir aranžuotų lietuvių liaudies dainų. Choras taip pat yra koncertavęs daugelyje užsienio šalių. Dažną sekmadienį Vilnijos krašto bažnyčiose jie gieda per šv. Mišias, susitinka su vietos bendruomene. Kelionių išlaidas padengia JAV gyvenančių tautiečių Aldonos ir Jono Čingų įsteigtas fondas, Seimo narys Valentinas Stundys.

Lietuvos mokslų akademijos mišrusis choras žymaus chorvedžio Vytauto Četkausko ir keleto dainos entuziastų pastangomis buvo įkurtas 1968 m. gruodį. Choro branduolį sudarė buvę Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio choro, kuriam vadovavo V. Četkauskas, dainininkai. Prie jų prisijungė nemažai Lietuvos mokslų akademijos darbuotojų, jų šeimų narių, aukštųjų mokyklų dėstytojų, kultūros ir švietimo darbuotojų.

Pirmasis koncertas surengtas 1969 m. kovo 6 d. Ši data ir laikoma choro gimimo diena. Choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo jo įkūrėjas, žinomas Lietuvos chorvedys, vėliau – ir Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) docentas V. Četkauskas. Jam padėjo chormeisteris Petras Bagdonavičius. Tarp choristų – ne vienas apgynęs disertaciją mokslininkas.

Choras dainavo Lietuvos filharmonijoje, Vilniaus arkikatedroje-bazilikoje, Vilniaus universiteto didžiojoje salėje, Mokslininkų rūmuose, Lietuvos televizijoje ir kitur. Koncertuose skambėjo lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai, chorinės muzikos klasika. Choras ir toliau sunkiai dirbo, papildė repertuarą naujais kūriniais. Pradėjo koncertuoti ne tik Lietuvoje – dainavo Rygoje, Taline, Mažojoje Lietuvoje, Minske, Lvove, Čekoslovakijoje (1976 m.), Vengrijoje (1983 m.), Lenkijoje (1988 m.), Vokietijoje (1989 m.), o, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę – Austrijoje, Italijoje, Vatikane, Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje.

Per netrumpą choro gyvavimo laikotarpį susiformavo gražios tradicijos: naujai priimtų choristų „egzaminai“ ir krikštynos, sveikinimai pirmojo koncerto, disertacijų gynimo, vestuvių, jubiliejų ir kitomis progomis. Tai paprastai vyksta iškilmingoje aplinkoje per koncertus. Kas dveji metai rengiami ataskaitos-rinkimų susirinkimai. Juose ne tik renkama nauja choro taryba, bet ir pagerbiami geriausiai repeticijas lankę choristai, jiems įteikiama kuklių suvenyrų. Susirinkimas baigiasi bendra vakarone, dainomis, šokiais ir žaidimais. Dažnai ta proga rengiami ir koncertai.

1994 m. V. Četkauskui dėl ligos pasitraukus iš meno vadovo pareigų, choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo ir lyg šiol vadovauja Vytautas Verseckas, o jam padeda chormeisterė-dirigentė ir koncertmeisterė Judita Taučaitė. Jie savo nuoširdžiu darbu praturtino choro repertuarą naujais įdomiais kūriniais, atnešė jaunatviško polėkio. Organizuojant choro koncertus, keliones, daug pastangų įdėjo ilgametis tarybos pirmininkas Vilius Maslauskas. Labai gražius choro drabužius tautiniais motyvais sukūrė choristė istorikė dr. Vida Kulikauskienė.

Ne vienas dalyvavęs atlaiduose džiaugėsi gražiu koncertu. Po koncerto tikintieji net neskubėjo namo, dalinosi įspūdžiais. Žmonės atrodė pakylėti, laimingi.

Šv. Arkangelo Mykolo relikvijos kelionė į Širvintas

Dar viena atlaidų staigmena – šv. Arkangelo Mykolo relikvija. Prieš šv. Mišias dekanas kun. Leonas Klimas parapijiečiams pranešė, kad Širvintų bažnyčia pagaliau turi Šv. Arkangelo Mykolo relikviją – akmenuką nuo Šv. Mykolo kalno, kurį atvežė Maišiagalos kunigas Juzefas Aškelovičius. Ne vienam tikinčiajam kilo klausimas, kas yra relikvija. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano Religijų studijų katedros docento Beno Ulevičiaus, „žodžio „relikvija“ prasmė paprasta. Tai lotynų kalbos žodis, reiškiantis „liekanas“ arba „palaikus“. Krikščionybė pripažįsta trijų rūšių relikvijas. Labiausiai gerbiamos vadinamosios „I laipsnio relikvijos“ – paties šventojo palaikai ar jų dalys. „II laipsnio relikvijomis“ laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai. Pagaliau „III laipsnio relikvijų“ garbingumas kyla dėl jų sąlyčio su „I laipsnio relikvijomis“. Tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai.“ Širvintų bažnyčiai padovanota III laipsnio relikvija – akmuo nuo kalno, ant kurio apsireiškė Šv. Mykolas.

Prancūzijoje, tarp Normandijos ir Bretanės, yra Šv. Mykolo kalnas (Mont St. Michel), ant kurio pastatytas didžiulis benediktinų vienuolynas, Viduramžiais buvęs svarbus mokslo centras. Vienuolyno statybos buvo pradėtos X a. pabaigoje, tačiau jau ir iki to laiko čia būta šventovės. Legenda pasakoja, kad senovėje šioje vietoje buvusios neįžengiamos girios ir pelkės, kurios vienąsyk prasmegusios skradžiai. Likęs tik vienas kalnas. Sykį Avranšo vyskupas virš kalno išvydo patį arkangelą Mykolą (prancūziškai – Mišelį). Šis liepęs vyskupui kalno viršūnėje pastatyti koplyčią. Vyskupas pastatė koplyčią, o aplink ją buvo įkurtas vienuolynas, tapęs piligrimų traukos centru. XII a. vienuolynas klestėjo – turėjo didžiulę biblioteką, kurioje buvo sukaupta tiek rankraščių, jog vienuolynui prigijo „Knygų miesto“ vardas.

Kita staigmena širvintiškiams – buvusio Širvintų vikaro kunigo Mariaus Talučio dovana – relikvijorius, į kurį buvo įdėta šv. Mykolo relikvija – akmuo.

Džiugu, kad Širvintų bažnyčia dabar garsės ne tik kaip Kultūros paveldo objektas, bet ir iš Prancūzijos atkeliavusia relikvija. Nuoširdžiai dėkojame kunigams Juzefui Aškelovičiui ir Mariui Talučiui, kurie rūpinasi bažnyčios tradicija gerbti šventųjų relikvijas ir tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu. Nuo dabar Šv. Arkangelo Mykolo atlaidai bus turtingesni: kiekvienas metais dvi savaites prieš atlaidus vyksta adoracijos, po kiekvienų Šv. Mišių giedama giesmė į Šv. Arkangelą Mykolą, o dabar ir pagarbinsime relikviją.

Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bendruomenės informacija

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*