Naujausios žinios

SU ŠVENTĖMIS, NYKSTANTYS KAIMAI

2019 metai jau baigia skaičiuoti dar jiems likusias paskutines dienas, o mums belieka apžvelgti tuos istorijon beriedančius metus. Geri ar blogi jie buvo, tai kiekvieno požiūris į juos: ko laukė, ko tikėjosi, ką padarė, kad metai būtų geri. Man gi šiemet „Širvis“ suteikė galimybę susipažinti su rajono kaimų gyventojais ir vien dėl to galiu laikyti šiuos metus gerais ir sėkmingais. Nesu rajono žinovė, kaimų pavadinimai vieni girdėti, kiti visai ne, tačiau apie vienintelį rajone esantį gatvinį Mikalajūnų kaimą žinojau, nors nebuvau buvusi. Tad pirmiausia į jį vasaros viduvasarį ir patraukiau. Čia susipažinusi su vilniečiais Dalyte ir Valdemaru Tomu Tumilavičiais, jau tik vasaroti sugrįžtančiomis vietinėmis Ona Vilkeliene, Genovaite Savarauskiene, turėjau galimybę ne tik pamatyti senovinius rakandus, baldus, bet sužinoti, kaip kadu kadais mikalajūniškiai gyveno šiose vietose. Apie Neveronių kaimą senokai girdėjau, kai puikiai žinomas televizijos diktorius Vytautas Kybartas prisistatydavo: „Gimiau Širvintų valsčiuje, Bagaslaviškio parapijoje, Neveronių kaime.“ Apie savo žinomą giminaitį papasakojo miela Adelė Kybartaitė-Verkauskienė, iki šiol gyvenanti gimtajame kaime. O štai Gelvonėlių kaimas persikėlė į kitą vietą. Kaip papasakojo jo gyventoja vokiečių kalbos mokytoja Genovaitė Petkevičiūtė, kaimas buvo toliau, dabar čia tik gatvė pavadinta buvusio kaimo vardu. Pasitaikė galimybė susipažinti su Kazimieru Makačinu, vieninteliu dabar jau ištuštėjusio Vaidžiuliškio kaimo gyventoju. O štai Motiejūnų kaime gyvena Birutė ir Juozas Rabazauskai. Ponas Juozas augo ir mokyklon ėjo kartu su vaidžiuliškiu Kazimieru, o juos mokė Motiejūnų kaimo mokyklos mokytoja Liucija Bruzgulienė. Anykštietė mokytoja, jauna atvykusi į Motiejūnus, liko čia gyventi visam laikui, o ją mini visi sutikti to meto buvę jos mokiniai. Buvusiame dideliame Jaskaudžių kaime labai sumažėjo gyventojų, į čia atitekėjusi Genovaitė Časienė prisiminė, kaip pasikeitė gyvenimas ir buitis. Močiutę dabar globoja iš Vilniaus grįžusi duktė Milda su vyru. Nedaugelis taip pasielgia dėl tėvų, greičiau esti atvirkščiai. Džiaugiuosi susipažinusi su puikią atmintį išsaugojusia Gavėnių kaimo gyventoja Maryte Bilotiene ir su jos drauge iš Šešuolėlių kaimo Ona Mažuliene. Dabar pašnekovų klausiu, kodėl Šešuolėliai taip vadinami. Ir pati atsakau: šešos lėlės – Šešuolėliai – tai ponia Ona Mažulienė išaiškino kaimo pavadinimo atsiradimą. O štai apie Naidų kaimo pavadinimą nereikia nė klausti. Viskas aišku – Naidų ežeras tam priežastis. Kaimas prie pat kelio, o prie jo pats gražiausias ištuštėjusio kaimo namas – Elenos Romutės ir Enriko Lisauskų sodyba. Darbštuoliai šeimininkai, išdabinę sodybą, patys džiaugiasi ir džiugina pravažiuojančius gražia aplinka. Kodėl Zosinos kaimas turi tokį pavadinimą, tarytum aišku – nuo Zosės vardo. O kodėl nuo Zosės? Pasirodo, panelė Zofija buvusi ne tik turtinga, bet ir geraširdė, ji davė žemės bežemiams kaimiečiams. Taip už gerą darbą įsiamžino panelė Zofija-aiškino vietinė Zosinos kaimo gyventoja Marija Gaidamovičienė. Susipažinau su namo, prie kurio plevėsuoja trispalvė Šeipūnų kaime, šeimininkais Olga ir Algimantu Viktoru Rutkauskais. Šią sodybą Rutkauskų vaikai pavadino Rutkauskija, o Algimantas Viktoras juos pataiso – turi būti ne Rutkauskija, o Rutkauskynė. Teks jaunimui ištaisyti šią „klaidą“. Netoli Šeipūnų kaimo Raistalindžių kaimo esama. Apylinkių reljefas ir augmenija nulėmė šių vietovių pavadinimą – nemažo raisto kažkada šiose vietovėse būta. Gyvena čia Aurelijus Svirskas su šeima. Raisto nebelikę, tačiau nebėra ir kaimynų. Surgėlių kaime vos keli gyventojai, tad ten „nebūtini“ geri keliai. „Pabjurus orams, sunku atvažiuoti greitosios pagalbos automobiliams, o šiukšlių konteinerius tenka gabenti iki saugesnės vietos“, – pasakojo iš Družų kaimo pas brolį į Sargėlių kaimą kasdien ateinanti sesuo Apolonija Marcinkevičienė.

Gražių žmonių, gražių vietovių, gražių kaimų teko pamatyti ir susipažinti. Radau tokių kaimų, kurių pavadinimo net nėra vietovių kelių nuorodose. Štai Saveikiškių, Černiškių kaimų pavadinimai neegzistuoja, o kaimai yra. Beržės kaimą kelio rodyklė rodo visai į kitą pusę, nei to kaimo esama. „Mes vietiniai, į rodykles nežiūrime, žinome kur namai“, – juokiasi beržietis Romas Kunigėlis su žmona Maryte. O štai senojo Avižonių kaimo visai nebeliko. „Numelioravo, – aiškino dabar jau Kabaldos kaime gyvenanti Albina Mikalajūnienė. – Avižonių kaimas yra, tačiau ne senasis“. Radau kaimo trobų nerakintomis durimis, o šeimininkus darže besidarbuojančius. Bevažinėdama kelis kartus buvau įklimpusi ir naujų pažįstamų dėka išsikapsčiau. Teko pabuvoti šeimoje, kurioje buvo „rekvizuota“ dalis pinigų. O kitose susipažinusi radus bendrą kalbą ir ne vienas puodelis kavos jau išgertas, ir kaimiškų lauktuvių įdėta. Įsigijau naujų draugų. Dabar paskambina man, aš paskambinu jiems. Bendravimas nenutrūksta, tikiuosi ir nenutruks.

Visų pokalbių metu nuolat jautėsi nostalgija tiems laikams, kai kaimai buvo gyvi, pilni triukšmo, juoko, kaimynų bendravimo. To dabar labai pasigendama: „Ištuštėjo kaimas, stovi negyvenami namai, nėra su kuo pasikalbėti“, – tai visų pokalbių leitmotyvas. Mačiau ir gražinamų, atstatomų senų sodybų. Gal įsikels nauji gyventojai, ne tik laikini vasarotojai. To labai laukia vietiniai kaimiečiai.

Baigiasi metai, tačiau su jais nesibaigs mano kelionės pas geraširdžius rajono gyventojus. Tad nuoširdžiai dėkoju už pokalbius, geros sveikatos, gerų Naujųjų metų ir iki naujų susitikimų!

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*