Naujausios žinios

Sugrįžimas

srf logo

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 6 d. laikraščio „Širvis“ 35-ame šių metų numeryje.

Buvo saulėta vasaros diena, kai namo grįžo pražuvėlis sūnus – Vytautas. Tuo metu šeima jau pietavo ir ilsėjosi po sunkių darbų. Tačiau vos spėjus jiems atsisėsti, staiga kažkas pasibeldė į duris. Motina, atidariusi duris, netikėtai pamatė sūnaus veidą. Nuo patirto šoko ji vos nenugriuvo, tačiau Vytautas ją pagavo ir pasodino ant suolo.

Visa šeima, ne tik motina, buvo sukrėsta tokio apsilankymo. Jie jau manė, kad Vytautas bus padėjęs galvą kažkur Rusijoj už didįjį tautų vadą Staliną. Ir taip valandėlę visi tylėjo, kol tėvas galiausiai sušuko:

– Mano sūnus grįžo!!!

– Valio!!! – sušuko visa šeima, o Vytulis šyptelėjęs nuleido galvą. Jis tikėjosi, kad tėvas jį bars už pradingimą, bet atsitiko priešingai.

Tėvai pasiūlė jam atsisėst prie stalo.

– Raudonojoje armijoje turbūt blogai maitina, kad taip sublogęs? – linksmai paklausė tėvas.

– Taip skaniai, kaip čia, tikrai neduoda, – tarė šypsodamasis sūnus ir sėdo valgyti.

Visi džiaugėsi šeimos nario sugrįžimu. Vytautas buvo stipriai pasikeitęs: užsiauginęs barzdą, susiraukšlėjęs, akys nuvargusios, paakiai paburkę, tačiau laimingas, kad grįžo namo… Tačiau ar ilgam?..

Aprimus pirmapradžiam šurmuliui, tėvas paklausė:

– Kaip kelionė, sūnau?

Vytautas pakėlė akis ir nužvelgė visą šeimą: žilstelėjusius tėvą ir motiną, paūgėjusį brolį Petriuką ir dailiai nuaugusią seserį Marytę.

– Daug kur buvau ir daug ką mačiau… – patylėjęs tarė sūnus.

– Gerai, sūnau, pavalgyk, – tarė tėvas.

Baigęs valgyti, Vytautas paklausė:

– Kaip Miglė?

Tėvas suraukė antakius ir neskubėdamas tarė:

– Kaip čia tau atsakius, sūnau?.. Kai tu pasitraukei su bolševikais, kurį laiką ji lyg ir liūdėjo, bet prieš pusantrų metų susidėjo su vokiečių leitenantu ar kažkuo… Žodžiu, su kažkokiu karininku.

– Štai tau ir amžina meilė, – tarė sūnus. – O kaip Pranas?

– Jis po sukilimo grįžo namo ūkininkauti.

– Ir viskas?

– Na, po to jį vokiečiai išvežė Vokietijon dirbti. Tai, berods, atsitiko pernai pavasarį.

– Aišku… Na, man jau metas, turiu grįžti į pulką, nes paprašiau kapitono, kad leistų gimines aplankyti. Sakė, kad jei negrįšiu iki vidurnakčio, apšauks dezertyru ir tada jau man baigsis prastai…

– Gerai, sūnau, su Dievuliu!

– Iki, tėve, ir jums sėkmės!

– Palauk, aš tave palydėsiu, – staiga sušunka Marytė.

– Gerai, bet tik iki kaimo galo, nenoriu, kad problemų turėtum. Kazachai labai prie merginų priekabiauja, – šypsodamasis tarė Vytautas.

Jis palaukė, kol sesuo susiruoš. Prieš išeidamas pamojavo artimiesiems ir tyliai tarė:

– Pasiilgsiu jūsų…

Ir iš lėto patraukė stovyklos link…

Naktis buvo giedra ir žvaigždėta, tik mėnulis nešvietė. Aplinkui tylu tylu, net lapų šnarėjimo nesigirdėjo… Tačiau nelauktai šią tylą sudrumstė sesers klausimas:

– Tu pameni, apie ką svajojai?

– Taip… – tyliai tarė Vytukas.

– O pameni, kaip man sakei: ,,Baigsiu mokyklą, stosiu į kariuomenę ir tarnausiu tėvynei.“?

– Taip, bet niekas nežinojo, kad taip nutiks.

– Dabar tu raudonarmietis. Kariauji už svetimą idėją, svetimą šalį…

– Bet tam, kad Lietuvą išvaduočiau iš vokiečių jungo, kad baigtųsi šitas bjaurus karas, kuris visiems įgriso, kad pagaliau būtų taika ir galėtume ramiai gyventi savo tėvynėje. Patikėk, sesute, aš daug mačiau. Nesvarbu, žydas tu ar komunistas, bet mes visi esame žmonės. Ir niekas, kas svarbiausia, šito karo nenorėjo, jis yra primestas aukštai ir patogiai sėdinčių ponų. Kažkada galvojau, kad kario profesija yra garbinga, bet dabar supratau, kad taip nėra.

Sesuo liko sujaudinta brolio žodžių. Mintyse pagalvojo: ,,Jis tikrai pasikeitė.“ ir tyliai tarė:

– Niekas šito nežinojo…

– Na, ką? Kaimo pabaiga, sesute. Neminėk bloguoju. Iki!

– Labanakt.

Marytė peržegnojo brolį ir nuėjo namo, tuo tarpu Vytautas nupėdino į stovyklą. Eidamas vis galvojo: ,,Ar dar sugrįšiu čia? Ar sutiksiu juos? Kodėl viskas taip pasisuko? Ar jie man atleis?“ jis jautė, kad jau nebegrįš ir liks tiek daug nepasakyta patiems artimiausiems. ,,Kodėl, Viešpatie? Kodėl?“ – galvojo jis. Taip galvodamas atsisuko į gimtąjį kaimą. Tarsi atsisveikindamas stovėjo ir žiūrėjo ton pusėn kelias minutes. Prieš nusisukdamas nuo gimtųjų vietų ir patraukdamas link stovyklos teištarė:

– Manęs čia jau rytoj nebebus…

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*