Straipsnis buvo išspausdintas šių metų kovo 30 d. laikraščio „Širvis“  13-ame numeryje.

Sujudimas Parapijos globos namuose. Kas galėjo, šių namų gyventojai susirinko į erdvią salę, o čia jau ir trečiojo amžiaus universiteto klausytojų esama. Malonioms globos namų darbuotojoms teko ieškoti papildomų kėdžių atvykusiems svečiams susodinti. O šurmulys tas dėl atvykusių viešnių. Vykdant projektą „Garsinių knygų sklaida socialinės globos namuose“, atvyko žurnalistė Inga Liutkevičienė, iki šiol parašiusi 17 knygų apie žinomus mūsų šalies žmones. Šį kartą ji atsivežė dvi savo parašytas knygas: „Alma“ ir „Post scriptum“. Įdomu buvo visai salei klausyti žurnalistės pasakojimo, kaip prezidentas Valdas Adamkus ją pasirinko slaptai misijai. Mat artėjant ponios Almos aštuoniasdešimtmečiui, Prezidentas sumanė padaryti jai dovaną – staigmeną – parašyti knygą apie ponią Almą. Tam, kad knyga būtų staigmena, reikėjo dirbti vos ne pogrindžio sąlygomis. Pokalbiai su Prezidentu vykdavo žmonai nežinant. Prezidentas davė sąrašėlį senų draugų, kurie ją gerai pažįsta ir gali atvirai apie ją papasakoti, tačiau dauguma tų draugų šiuo metu gyvena Amerikoje ir teko laukti, kol jie apsilankys Lietuvoje. Kartą Prezidentas pasikvietė Ingą į Turniškes. Kabinete maloniai bendraujant, kai šeimininkas pasakojo apie savo pažintį su būsimąja žmona, į kabinetą užėjo ponia Alma. Išsigando abu, gal kokį žodį nugirdusi ponia Alma gali suprasti apie ką kalbama. Tačiau viskas baigėsi sklandžiai. Pasirodo, namų šeimininkė nieko nenugirdo, o tik užėjo paklausti, ar nieko netrūksta viešniai, nes pati eina į sodą karpyti rožių. Kabineto langai dideli ir pro juos puikiai matėsi kaip puikiai atrodanti, elegantiškai apsirengusi prezidentienė atidžiai ir su meile karpo rožių krūmus. O rožių labai daug. Tuo metu V. Adamkus, žvelgdamas į žmoną, galėjo ramiai pasakoti savo meilės istoriją ir gyvenimą už Atlanto ir Lietuvoje. Apie ponios Almos dėmesį, atidumą žurnalistei pasakojo ir taksi vairuotojas: „ Nėra buvę, kad, įsėdusi į taksi, ponia Alma nepasidomėtų apie mano sveikatą, apie šeimos reikalus. Ypatingai maloni moteris.“

Turniškėse ant sienų kabo daug šeimos, įvairių Prezidento ir žmonos susitikimų su pasaulio galingaisiais nuotraukų. Jų reikėjo ir knygai. O kaip jas gauti, jei šeimininkė pastabi ir pamatys, jog dingo keletas rėmelių su nuotraukomis? Reikėjo laukti progos, kada ponia Alma išvyks į užsienį. Po kurio laiko Prezidentas pranešė, jog šeimininkė išvykusi. Nuo sienų nuimtos nuotraukos buvo greitai perfotografuotos ir sugrąžintos į vietą lyg niekur nieko, taip pat buvo padaryta ir su ponios papuošalais. Ji turi jų daug, jais pasipuošia dalyvaudama susitikimuose ar eidama į teatrą ar priėmimus. Knygoje buvo sumanyta, kad kiekvieno naujo skyriaus pradžią papuoštų kuris nors nufotografuotas papuošalas. Viskas vyko itin slaptai, netgi dailininkai, spaustuvininkai buvo įspėti niekam nieko nepasakoti. Paslaptį pavyko išlaikyti ir Prezidentas tikrai nustebino žmoną. Gimtadienį ponia A. Adamkienė šventė Amerikoje Kai ryte į viešbučio kambarį jai su puokšte gėlių padavė supakuotą dovaną, ji nieko nenujautė, kas tai per dovana. Išpakavusi ir pamačiusi knygą „Alma“, priglaudė ją prie krūtinės it kūdikį. Ponia Alma labai kukli ir santūri moteris, vengianti viešumos, ypatingos kultūros žmogus, sužinojusi, kad ši knyga išleista kelių tūkstančiu tiražu, neapsidžiaugė. Jai būtų maloniau, kad ši knyga tektų tik draugams, o ne skaitytojams. Prezidentui atrodė kitaip. Ponia Alma žinoma kaip visuomenės veikėja, labdaros fondo steigėja, o kaip apie žmogų žinoma mažai, todėl reikėjo tokios knygos. „Manau, kad Prezidento sprendimas buvo teisingas,“ – sako pati knygos autorė.

Klausytojai susidomėję klausėsi ir klausinėjo, kur galima gauti šią knygą paskaityti. Čia dar ne viskas. Knygos „Alma“ autorė toliau pasakojo apie kitą, mums puikiai žinomą, asmenybę – Galiną Dauguvietytę. Tai visai kitoks žmogus nei p. A. Adamkienė. Šį kartą iš leidyklos gavusi pasiūlymą rašyti knygą apie G. Dauguvietytę. „Apie kurią Dauguvietytę rašyti aš nežinojau, nes Dauguvietis turėjo dvi šeimas. Vienoje šeimoje buvo penkios dukros, o antroje – tik Galina.“ Paaiškėjo, jog rašyti teks apie režisierę. Galina iškart pareiškė, jog rašymo sąlygas diktuos ji, o jei Ingai tai netinka, Galina su ja nedirbs. Nieko kito neliko tik sutikti su principinga režisiere. G. Dauguvietytė nurodė kuriomis dienomis ir kuriuo laiku galės bendrauti su rašytoja, reikėjo derintis prie jos norų. Nurodytu laiku eidama į Galinos namus, Inga matydavo balkone stovintį Galinos vyrą Jurgį. Jis tikriausiai pranešdavo žmonai, kad ateina rašytoja. Tad, kol Inga pakildavo iki jos buto durų, Galina jau laukdavo pasipuošusi, susitvarkiusi savo firminį kuodą ir aukštakulniais bateliais. Rašytojos manymu, Galina su Jurgiu vienas kitam labai tiko, nes Galina – tai vulkanas, audra, energija, o Jurgis ramybės uostas. Bendraujant su Galina, režisierė cigaretės beveik neišleisdavo iš rankų. Jai visai nesvarbu, patinka kitiems kvėpuoti cigarečių dūmais ar ne. Ji buvo padėties šeimininkė. G. Dauguvietytės humoras ir pokštai, jos išdaigos vaikystėje tikrai gerai daugumai žinomi. Mėgo pasakoti, dalintis atsiminimais kažkiek juos hiperbolizuodama. Jau kaip nupasakos koks gražus, skaidrus upelis Nemunėlis, kuriame išbarsčius karolius gali susirinkti, o nuvykus ten ne toks jau ir skaidrus pasirodė tas upelis. Gal Galinos vaikystės metais jis buvo toks kaip pasakojo, o gal tai tik įsivaizdavimas, lygiai kaip ir poilsiavietės Palangoje. Galina taip gražiai nupasakojo Ingai apie Palangoje teatrui priklausančius poilsio namelius, kuriuose ypatingai gera ilsėtis, kad rašytoja birželio mėnesį su sergančiu sūneliu nuvyko į tuos pasakiškus namus. Ir ką jūs manote? Nameliai vos didesni už šuns būdą, tualetas kažkur. Ant Galinos negalima buvo pykti, jai ten buvo gera, o į nepatogumus ji nekreipė dėmesio – tai tik smulkmena. Ir gyvenime Galina ilgai neliūdėdavo, jai padėdavo įgimtas humoro jausmas, gal paveldėtas iš tėvo Boriso Dauguviečio. Galina niekada neminėjo savo seserų, jų šeimų, sakydavo, kad ji viena, gal taip apsaugodavo save nuo ryšių ir pareigos su giminėmis bendrauti. Jai gera buvo tarp aktorių, bohemos draugų, nors Meškauskas, sesers sūnus, taip pat aktorius Klaipėdos dramos teatre.

Atsakiusi į Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų ir globos namų gyventojų klausimus, žurnalistė ir rašytoja Inga Liutkevičienė palinkėjo visiems geros nuotaikos, kokios visada būdavo Galina Dauguvietytė ir, pažadėjusi po kurio laiko dar sugrįžti pas šiuos skaitytojus ir klausytojus, atsisveikino.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų kovo 30 d. laikraščio „Širvis“  13-ame numeryje. Sujudimas Parapijos globos namuose. Kas galėjo, šių namų gyventojai susirinko į erdvią salę, o čia jau ir trečiojo amžiaus universiteto klausytojų...