Šv. Antanas sėtuvę pakabina
Šeštadienį Anciūnuose sujudimas – švenčiamos Antaninės – šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, garsėjusio ypatingai iškalbingais pamokslais XIII a. pirmoje pusėje, Italijoje, diena. Be to, tai dar viena iš reikšmingesnių žemdirbiškojo kalendoriaus vasaros švenčių. Mūsų tradicijose priimta dar išvakarėse visus Antanus pasveikinti. Kaime – sutemose, nemačiomis ant varduvininko namų durų užkabinant vainiką.
Bepiga Jonams – jiems ir vidury savaitės išeiginės, o štai Antanams reikia sulaukti išeiginių ir tik tada švęsti su kaimynais, draugais, giminėmis. Taip ir padarė Anciūnų bendruomenė. Sukvietė visus čia augusius, gyvenusius ir dabar gyvenančius į Antanus į jiems pagerbti suruoštą vakaronę.
Antaninių diena sureikšminta ir todėl, kad nuo jos būdavo pradedamas didelis vasaros darbas – šienapjūtė. Žinoma, sėkmingai užbaigus sėjos darbus. Priežodis juk sako: Šv. Antanas sėtuvę pakabina. O tada kitas priežodis: Griežlė jau rėkia, reikia eit pievų šienaut.
Renginio vedėjai Virginija Jankauskienė ir Gediminas Makauskas, kaip ir priklauso, vadovavo šventei. Bendruomenės aktoriai suvaidino ištraukas iš kaimo gyvenimo šienapjūtės metu. Aktoriai ne tik vaidino, jie dainavo, šoko. Garsiais plojimais padėkojo gausiai susirinkę žiūrovai kaimo aktoriams. O vakaronės vedėjai į sceną kvietė ne tik Antanus, bet ir Antanienes. Nemažo būrio Antanų, pasirodo, Anciūnuose būta.
Prieš sveikindamas Antanus, vedėjas Gediminas Makauskas susirinkusiems priminė, jog Antano vardas nuo seno yra gerbiamas. Ne tik šventasis Antanas,kuriam jaunamartės meldėsi norėdamos susilaukti kūdikėlio, mergaitės meldėsi prašydamos gerų jaunikių. Štai pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, poetas Antanas Baranauskas, rašytojas Antanas Vienuolis. Visi dalyvaujantys puikiai prisimena garsųjį armonikininką anciūniškį Antaną Zaremba. O ir dabar Anciūnuose Antanų netrūksta. Dalis jų atvyko į savo šventę, kiti gi padėkojo ir atsiprašė negalintys dalyvauti – darbymetė. G. Makauskas skaitė visų čia būti turėjusių Antanų pavardes. Štai Antanas Ruseckas – ūkininkas, bitininkas, Antanas Greiciūnas iš Levaniškių, Antanas Jazukevičius ( tądien presavo šieną), Antanas Stundys šiuo metu gyvenantis Vilniuje, Antanas Šmigelskas ir Antanas Stundys iš Limonių, Antanas Kisielius iš Pariešės kaimo, dabar ukmergietis, Antanas Lisauskas iš Rubikonių dabar gyvenantis sostinėje. Visi Antanai buvo pasveikinti, antanienės išbučiuotos.
Pasveikinti šio krašto Antanus anciūniškiai pasikvietė kolegas iš Avižonių. Puikiai susigrojusi ir susidainavusi Avižonių kaimo kapela išjudino žiūrovus smagiai polkai. Už lietuvių liaudies paveldo išsaugojimą Avižonių kaimo kapelos vadovei Ramunei Savickienei buvo padėkota ir įteikta atminimo dovana. Na ir kaip gi be pačių anciūniškių pasirodymo. Žinoma, kad koncertavo. Dainuojantiems ansamblio dalyviams pritarė ir žiūrovai. Puikus oras, gera nuotaika, gražaus vardo minėjimas ko daugiau reikia, bet, pasirodo, čia ne vakaronės pabaiga.
Duris atvėrė senas, tačiau kruopščiai sutvarkytas kluonas. O čia unikalus senienų muziejus. Ir ko tik jame nėra: pirmieji nespalvoti televizorių aparatai, radijo imtuvai, vežėčios, žibintai, pintinės, paveikslai, ypač širdį suvirpino seni lagaminai, ant kurių surašytos išvežtųjų į Sibirą šeimų pavardės. Štai …… šeima. kaip tik pateko į tą patį pirmąjį vežimą – birželio 14-ąją.
Kol susirinkusieji apžiūrinėjo eksponatus, vikrios šeimininkės jau išvirė puikią žirnių košę, o stalai lūžo nuo kaimiškų gardumynų. Visi buvo raginami pasivaišinti. Kaip atsilaikyti prieš tokį vaišingumą. Ilgai užtruko antaninės arba vakaruškos kaip jas pavadino anciūniškiai. Didelis pasiruošimo darbas šventei buvo atliktas, tačiau nesimatė pavargusių veidų. Šeimininkai spėjo visur: ir vaidino, ir dainavo, ir košę virė, ir apie svečius ratus suko. Ir dar ne kartą bus sukviesti kaimo gyventojai į šventes, man kaip paslaptį išdavė renginio organizatoriai. Pasirodo, smagu gyventi Anciūnuose.
Parašykite komentarą