Svarbiausia – norėti bendrauti
Straipsnis buvo išspausdintas spalio 11 d. laikraščio „Širvis“ 40-ame šių metų numeryje.
Geriausios draugės šeimoje – ašarų pakalnė. Priežastis – sūnaus vestuvės. Ne, tai ne tradicinis anytos ir marčios konfliktas. Marti draugės šeimai patinka, vestuvės buvo lauktos ir planuotos. Bėda ta, kad jaunieji kategoriškai pareiškė norintys šventės sau, o ne pulkui dėdžių, tetų ir kaimynų. Kaip tarė, taip ir padarė, todėl šiandien didesnė pusė giminaičių yra giliai įsižeidę ir su draugės šeima nebendrauja ir net nebesikalba. O ji jautri moteris, jai tokie santykiai tikrai nepriimtini. Bėda bėdelė… Draugė dūsauja, kad galėjo jaunimas ir nebūti toksai užsispyręs, leisti sukviesti visą giminę, dabar būtų ramu.
– Prisimink savo vestuves, – protinu draugę. – Ar labai jomis džiaugeisi?
– Ką tu, – net nusipurto prisiminusi. – Tai buvo tikras košmaras. Vestuvės „per abi puses“, trys dienos smaksojimo užstalėje, nuolatinio karčios degtinės „saldinimo“, riebių juokelių klausymo. Ypač šventė uošvijoje įsiminė. Anyta pareiškė, kad per vestuves jauniesiems linksmintis nedera, reikia būti rimtiems, kitaip gyvenimas bus liūdnas. Taip jau išėjo, kad linksmiausia vestuvėse buvo būtent dėdėms ir tetoms, jaunimui – šiaip sau, o jaunesiems – tiesiog tragedija. Nenorėčiau to pakartoti.
Štai taip: pati pakartoti nenorėtų, bet kad vaikai kartotų – būtų pageidautina. Kam tie dvigubi standartai?
Prisiminiau, kaip prieš mano vestuves tėvai darė svečių sąrašus: būtina sukviesti visus kaimynus, nes jų pokyliuose dalyvauta, nepamiršti pusbrolių ir pusseserių, kurių šiaip jau nesutinki metų metus. Tokios tada buvo tradicijos. Vėliau papročiai kiek keitėsi, nebeliko vestuvių „per dvi puses“, šventės persikėlė į sodybas ir kavines. Bet sukviesti dėdes ir tetas tebeliko privaloma. Jaunieji žodžio neturėjo, juk finansuodavo šventę tėvai, jų buvo ir valia.
Šiandieną daug kas kitaip. Jaunimas patys planuoja vestuves, patys dažniausiai ir apmoka. Man asmeniškai visiškai patinka dabar labiausiai paplitęs formatas: iškilmės bažnyčioje, sveikinimai, kuklios vaišės, tada vakarienė artimiausiems šeimos nariams – gražus pagarbos ženklas. Vėliau vieni tęsia šventę su draugais, kiti vyksta į kelionę, treti dar kažką sugalvoja. Bet daro taip, kad visiems būtų smagu ir liktų gražūs prisiminimai. Jei atrodo, kad dėdžių ir tetų dalyvavimas tų prisiminimų nepagražins, tai gal tikrai nėra reikalo jų kviesti? Mūsų jaunystės laikais bažnytinė santuoka buvo santūresnė, kuklesnė – tokie buvo laikai. Kai kurie tuokdavosi slapta, bijodami pasekmių, todėl šiandieninės santuokos apeigos man yra labai gražios ir iškilmingos. Geranoriški giminaičiai tikrai nesipūs, kad nebuvo pakviesti, o atvyks į bažnyčią, pasveikinti jaunųjų, pabūti to gražaus įvykio liudininkais, palinkėti darnaus gyvenimo. O jei temoka tik įsižeisti dėl to, kad nebuvo pakviesti į puotą, tai gal neverta dėl jų labai sielotis?
Pati esu linksmo būdo ir nevengiu šeimos susibūrimų, bet nenorėčiau vykti ten, kur nesu pageidaujama. Siūlau ir kitiems su tuo susitaikyti. Jei norite suburti šeimą, kelti vestuvių tikrai nebūtina. Sukvieskit visus į jubiliejų, organizuokit giminės susitikimą (dabar jie labai išpopuliarėjo), suburkit gimines ir draugus Kalėdų ar Velykų proga. Negi tik vestuvės yra priežastis susirinkti? Bijot, kad jaunimas „nepasirašys“ tokiai šventei? Ir tegul. Švęsti bendraamžių apsuptyje bus dar smagiau. Svarbiausia – norėti bendrauti ir vienytis, o ne kelti „amžiaus konfliktus“ dėl be jūsų įvykusios šventės. Kartais gražiausia šventė – romantiškas vakaras dviese. Ir niekam nevalia dėl to įsižeisti.
Jonė Lieponė
Parašykite komentarą