Naujausios žinios

Svarbus Sausio 13-osios jubiliejus

Valda PATINSKIENĖ

1993 m. lapkričio 21 d. Lietuvos kariuomenės minėjimas

Trisdešimt metų – nemažas laikotarpis. Gimusieji 1991 metais jau suaugo, tapo šeimos galvomis, tėčiais, mamomis, įvairių sričių specialistais. O kokie yra dabar ginusieji Lietuvos laisvę?

Tada dauguma jų buvo irgi jauni tėčiai ir mamos. Kaip visada šventiškai sutikę Naujuosius metus, svajojo, planavo savo ateitį. Tačiau, neilgai trukus, sugriuvo geri norai ir planai. Vos 1990 metų kovo 11-ąją atgavusi nepriklausomybę, Lietuva 1991 sausio 10 d. gavo SSSR prezidento griežtą reikalavimą panaikinti visus anksčiau priimtus, anot jo, antikonstitucinius aktus ir atkreipia dėmesį į „masių“ reikalavimą įvesti prezidentinį valdymą. „Masės“ – tai jedinstvininkų ir koloborantų saujelė.

Visi šalies gyventojai atidžiai, su nerimu sekė įvykius. Rajonų centruose kūrėsi savanorių grupės, sąjūdžio komitetai. Jau 1991 metų sausio 12-ąją, ramų, šiltą šeštadienį, oras buvo tiesiog įelektrintas nerimo. Visa Lietuva sekė žinias, perduodamas per radiją ir televiziją. O žinios nebuvo guodžiančios. Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kvietė vilniečius ir visus gyventojus skubėti prie Parlamento. Žmonės atsiliepė. Iš visos Lietuvos suvažiavo laisvės gynėjai. Sostinėje žmonių apsupty buvo svarbiausi objektai: Parlamentas, Radijo ir televizijos komitetas, Televizijos bokštas. Iš Širvintų taip pat vyko gynėjai, kas tam skirtais autobusais, kas nuosavais automobiliais.

Šauliai 2016 m. sausio 13 d.

Šauliai 2016 m. sausio 13 d.

Antanas Kanapienis, Rimvydas Mickevičius, Vytautas Zamuška ir Juozas Meškutis jau sausio 8 dieną budėjo Parlamento viduje, nes „Jedinstvo“ organizacija ir Lietuvos komunistų partija (TSKP platformoje) surengė protesto mitingą, kurio dalyviai bandė įsiveržti į Aukščiausios Tarybos rūmus.

O sausio 12-ąją (šeštadienį) Antanas Kanapienis, Alfonsas Gudašis, Arvydas Janavičius buvo sutarę praleisti namie. Tačiau kur tau! Naktį vos išgirdę, kad tankai iš Šiaurės miestelio viską pakeliui griaudami ir šluodami važiuoja Televizijos bokšto kryptimi, puolė važiuoti į Vilnių. Parlamentą jau buvo apjuosusi žmonių minia.

„Parlamento viduje buvo tiek daug žmonių, kad mūsų nenorėjo įsileisti. Laimei mūsiškis Alfonsas Gudašis tuo metu buvo Krašto apsaugos departamento atstovas, parodė pažymėjimą ir mes patekome į vidų. Ankstesnėmis dienomis aš esu ne kartą buvęs tose patalpose, todėl ten nebuvau svetimas. Pamačiau nemažai širvintiškių. Būdėjome prie centrinio įėjimo. O „apginkluoti“ buvome metaliniais strypais, tiesa, aš dar turėjau pasiėmęs motociklininko šalmą. Ginklų turėjome mažai. Skambindavo vienas aukštas kitam ir pranešdavo arba iš lūpų į lūpas perduodavo žinią, kuriam gynėjui perduoti ginklą. Man pačiam irgi teko ieškoti asmens, kuriam turėjau perduoti šautuvą. Pirmajame aukšte pagrindinis ginklas – paruošti Molotovo kokteiliai, – dalinasi prisiminimais A. Kanapienis. – Gerai atsimenu, kad dažnai pro mus praeidavo ir užkalbindavo Vytautas Landsbergis, Česlovas Stankevičius padrąsindavo ir šiltais žodžiais padėkodavo.

Antanas Kanapienis

Antanas Kanapienis

Teko saugoti kiemelį, kuriame stovėjo V. Landsbergio automobilis. Kiemelyje budėjo ir du automatais ginkluoti vyrai. Apsigynimui buvo paslėpti du kanistrai su benzinu, Molotovo kokteiliai. Mus instruktavo, kur ką, reikalui esant, deginti. Parlamento aplinką buvo paminuota. Pasitaikė net kuriozinių momentų: pastebėjau, kad vyrukas nuiminėja sprogstamuosius įtaisus. Priėjęs paklausiau, ką čia darąs, o tas nieko neaiškindamas toliau dirba. Tik atvykus atsakingam asmeniui, išaiškėjo, kad tai savas.

Savanorių viduje buvo labai daug. Budėjome pamainomis. Miegodavome pirmųjų rūmų rūsyje, kuriame buvo privežta čiužinių, pasikeisdami eidavome valgyti. Po Sausio 13-osios įvykių dar dvi paras buvome Parlamento viduje, kol vadas mus išleido namo.

Aplink Parlamentą įrengę barikadas, žmonės ir toliau budėjo. Sausio 17 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas. Gegužės 28 dieną tapau SKAT Širvintų skyriaus kuopos vadu.

Daug laiko prabėgo – trisdešimt metų – labai pasikeitė mūsų gyvenimas į gerą. Laisvė! Skaudu klausyti kalbų, kad dabar sunku gyventi, kad jie kažko neturi, jiems kažko valstybė neduoda. O ką tokie kalbėtojai davė valstybei?“

Vis dar gyvi Sausio įvykiai Juozo Meškučio atminty. „Sausio 14 d. ryte, po baisios nakties įvykių, nemiegojęs, atėjau prie Savivaldybės. Čia buvo autobusas, kuris vežė norinčius į Vilnių. Nors iki sausio 13-osios kelias naktis budėjau Parlamento viduje, tačiau tą rytą manęs į vidų neįleido, nes neturėjau leidimo. Įsiliejau į išgąsdintų baisių įvykių, pritrenktų „draugiškos“ valstybės karinio įsiveržimo, verkiančių dėl žuvusiųjų, tačiau pasiryžusių nepasiduoti ir, jei reikės, nesitraukti ir būti čia iki pergalės dėl savo laisvės.

Juozas Meškutis

Juozas Meškutis

Budėjimo metu mano vieta Parlamento viduje, vakarinės pusės pirmame aukšte, Apginklavo armatūros strypu. Kai pro šalį eidavo užsienio žurnalistai, savo „ginklą“ paslėpdavau – nepatogu, kad esame taip apginkluoti. Tiesa, kituose aukštuose vyrai turėjo ginklus, o pirmajame aukšte pavojingiausia. Bet ir su armatūra buvome pasiruošę gintis ir nepasiduoti. Gynėjų viduje susirinko labai daug, tačiau mus suskirstė į konkrečias vietas, budėjimai buvo organizuoti. Miegoti, tiksliau nusnausti, po 3–4 valandas iš eilės eidavome į biblioteką.

Nemanau, kad mano elgesys kažkuo ypatingas, taip tada elgėsi visi. Taip, jaunimas to nematė, tad lai gyvena laimingai ir apie šią datą tegirdi tik iš mūsų, „veteranų“,– pasakojimais ir prisiminimais pasidalino Parlamento gynėjas Juozas Meškutis.

Rimantas Miniauskas jau Sąjūdžio pradžioje buvo aktyvus mitingų dalyvis. Vingio parke vykusiame mitinge jau kaip žaliaraištis nukreipdavo besirenkančius į mitingą reikiama kryptimi, kad nesusidarytų spūstys. Anykštėnas, gyvenantis Širvintose, tais 1991metais studijavo Geležinkeliečių technikume, Vilniuje. Su draugais, būsimais geležinkeliečiais, iš Kaliningrado, Daugpilio, Bresto vaikščiodami po Vilnių, matė, kaip iš lėktuvų mėtomi lapeliai su agitaciniu tekstu, raginančiu protestuoti prieš naująją Lietuvos valdžią. Draugams – kas?.. Žiemos sesija buvo nutraukta – draugai ir išvažiavo namo, o Rimantas dėl neramumų liko pas savuosius Vilniuje.

Rimantas Miniauskas

Rimantas Miniauskas

„Galėjau patekti į Parlamento vidų, tačiau nusprendžiau, kad pavojingesnė vieta lauke, tad čia ir budėjau. Tarp žmonių būti lauke buvo daug smagiau: tai vienur, tai kitur pasigirsdavo daina, kartu su nepažįstamais dainavau ir atrodė, kad tai geriausi draugai. Neužmirštama žmonių vienybė. Nė vieno girto. Santarvė. Nenupasakojamas žmonių vaišingumas. Atnešdavo, atveždavo maisto, sumuštinių, kavos, arbatos, pirmą kartą ten paragavau čipsų. Prisimenu, kai moteris atvežė bidonus šilto pieno. Todėl ir atsilaikėme, kad buvome vieningi, – pakilia nuotaika pasakojo R. Miniauskas. – O įtampa slėgė didelė. Sausio 13-osios naktį prie Parlamento rūmų girdėjosi šūviai nuo Radijo ir televizijos komiteto, matėsi raudona pašvaistė nuo Televizijos bokšto. Įtampa begalinė. Kunigas Robertas Grigas susirinkusiems gynėjams suteikė paskutinį patepimą. Buvau viskam pasiruošęs. Visi buvome pasiruošę žūti už Tėvynę. Tomis dienomis susipažinau su Antanu Kanapieniu, Alfonsu Gudašiumi ir kitais.

Prie R. Antinio paminklo Širvintose rugsėjo 1 dieną daviau Tėvynei priesaiką ir tapau šauliu iki gyvos galvos. Džiaugiuosi, kad esame laisvi ir baisūs įvykiai tolsta. Nors, kas buvo, neištrinsi iš atminties.“

Niekas negali nugalėti TAUTOS, einančios į Laisvę, Nepriklausomybę.

1989-ųjų metų rugpjūčio 23-osios Baltijos kelias parodė: MES ESAME!

1990-ųjų metų Kovo 11-oji paskelbė: LIETUVOS VALSTYBĖ YRA!

1991-jų metų sausio 13-oji patvirtino: MES BŪSIME! („Lietuva 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai“).

Asm. archyvo nuotraukos

1 Comment on Svarbus Sausio 13-osios jubiliejus

  1. Kostas Ivanauskas // 2021 sausio 26 1:14 at // Atsakyti

    Šaunuoliai! Puikūs prisiminimai!

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*