Naujausios žinios

Svečiuose pas bičiulį Petrą

Mūsų krašte bitininkystė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII amžiaus. To meto bitininkavimą turbūt reiktų vadinti barbarišku. Medus būdavo renkamas iš laukinių bičių, įsikūrusių drevėse. Radus medį su tokia dreve, jis būdavo nukertamas, o darbštuolės bitelės tiesiog sunaikinamos. Vėliau pradėta gaminti avilius. Pirmieji būdavo gaminami iš kelmų. XVII amžiaus pabaigoje paplito dirbtiniai aviliai, pagaminti iš šiaudų arba vytelių. Turėjo bitininkai ir savo globėjus. Tai bičių dievas Bubilas ir jo pati Austėja.

Nuo drevinės bitininkystės laikų žinomas ir žodis – bičiulis. Bičiuliais tapdavo, kai vieno bitininko tuščioje drevėje apsigyvendavo kito spiečius. Radęs spiečių, jo negrąžindavo, bet savininkui turėdavo pranešti apie radinį. Kartais spiečius vieni kitiems dovanodavo. Bičiuliams nebuvo galima pyktis, nes bitės gyvena tik ten, kur tvyro ramybė ir taika. Bičiulis yra daug daugiau nei tiesiog draugas.

Šį kartą „Širvis“ svečiuojasi pas širvintiškį bičiulį Petrą Pocių. Petras didžiuojasi esąs septintos kartos grynakraujis žemaitis. Vaikystę ir jaunystę praleido Rusnėje. Baigęs mokslus, su paskyrimu atvažiavo į Širvintas. Daug metų vadovavo dujų ūkio įmonei, vėliau dirbo UAB „Širvintų šiluma“. O šiandien, juokauja Petras, jis yra bitininkaujantis pensininkas.

– Tai kiek metų bitininkaujate? – klausiu.

– Šešiasdešimt trejus metus, – išpyškina anūkas, trečiaklasis Naglis, pagrindinis senelio padėjėjas.

– Nuo gimimo? – nustembu.

– Dar anksčiau, – gudriai šypsosi Petras ir jau rimtai paaiškina, – mama bitininkavo. Pats bitininkauju jau trisdešimt metų.

Pasirodo, tas bitininkavimo genas paveldėtas iš mamos.

– Tėtis nė artyn prie avilių nėjo, – sako Petras, – čia mamos valdos. O tėtis buvo nagingas stalius, vis kažką meistraudavo, mokykloje dirbo darbų mokytoju.

Tėčio gabumus perėmė ir sūnus. Petras aprodė garaže įsirengtas dirbtuves, kur savo rankomis gamina avilius.

– Vis knieti kažką knibinėti, – paaiškina. – Gaminu žvakes, turiu silikonines formas, vaškinių angeliukų, kitokių figūrėlių paruošiu. Teko lankytis Čikagoje. Lietuvių bendruomenėje Lemonte susitikau bitininkaujantį tenykštį lietuvį, gavau vaško. Turėjau nusivežęs savo formas, tad surengiau savo gaminių mugę. Per dvi dienas užsidirbau 600 dolerių. Kvietė tenykščiai mane pasilikti, sakė: „Tu ir Amerikoj neprapulsi, iš bitelių duoną valgysi.“

Ne tik Širvintų, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai gerai žino P. Pociaus vardą. Įvairiose mugėse iš tolo atpažįsta jo mėlyną palapinę su užrašu „Širvintų Petro bitynas“.

– Labai toli nevažiuoju, – pasakoja bitininkas. – Toliausia turbūt Marijampolė. Ten turiu draugų, tad mugės yra gera proga su jais pasimatyti. Prekiauju ne tik medumi. Renku žiedadulkes, gaminu bičių duonelę. Turiu daug nuolatinių pirkėjų, jiems tinka ir patinka mano produkcija. Juokaudamas sakau, kad moteris turi turėti ne tik savo nuodėmklausį ir ginekologą, bet ir bitininką. Tuomet viskas bus gerai.

Neiškenčiame nepasiteiravę apie garsųjį Petro midutį.

– Pasigaminu, – nesigina šeimininkas. – Jei lieka neišparduoto medaus, gaminu midų. Juo neprekiauju, gėrimas yra sau pasilepinti, bičiuliams pavaišinti.

Paragavau ir aš. Dieviškas skonis!

Petro bityne 35 šeimos. Augina Bakfasto veislės bites. Motinėlių pats neaugina, perkasi. Pernai 36 šeimas pardavė. Sakosi, po truputį mažinantis bityną, sveikata nebe ta. Iš šalies daug kam atrodo, kad su bitėmis nedaug darbo: jos suneša medų, belieka jį išimti ir mėgautis. Iš tiesų, darbo čia tikrai pakanka. Ar turi bitininkas padėjėjų?

– Darbuojamės dviese su Nagliu, – sako Petras. – Džiaugiuosi jo entuziazmu ir tikiuosi, kad jis „neperdegs“ ir užaugs rimtu bitininku.

Būsimas trečiaklasis Naglis, pasipuošęs pirmuoju savo bitininko kostiumu, įrodo, kad tikrai išmano darbą. Jis ir dūminę, beje, dar Petro mamos naudotą, užkūrė, ir medų kopinėti bei išsukti padėjo. Rimtas pagalbininkas.

– Visa laimė, kad jam tai patinka, – sako Petras. – Užauginau sūnų ir dukrą, bet nei jie, nei žmona Milda nė artyn prie avilių neina, netraukia jų bitininkystė. Tad būsimas šeimininkas – Naglis.

Pamačiau, kaip medus kopinėjamas, išsukamas, atėjo laikas paragauti. Skanumėlis!

– O lašinukų su medumi teko ragauti? – klausia šeimininkas. – Pabandykite, tikrai patiks.

„Nepasirašiau“. Gal ir be reikalo. Pamačiusi, kaip Naglis skanauja lašinius, pamirkytus į šviežią medų, pagalvojau, kad gal ir pasikarščiavau atsisakydama, nereikia bijoti išbandyti kažką naujo. Apie medų su lašiniais išgirdau pirmą kartą. Įdomu, ar daug yra tokių derinių mėgėjų?

Laikas Širvintų Petro bityne neprailgo. Iš arti pamačiau medaus kelią nuo avilio iki stalo, įsitikinau, kad darbas čia nelengvas, bet įdomus. Bičiuliams Petrui, Nagliui ir jų bitynui linkime ilgų gyvavimo metų. Tepadeda jums Bubilas ir Austėja.

Deja, kartais ir bičių dievybės būna bejėgės… Jau paruošus straipsnį, paskambino bičiulis Petras ir pasiguodė, kad vėl dvikojės meškos siautėja jo bityne. Jau ne pirmą kartą Petras randa išvartytus avilius. O pastaruoju metu vandalizmu nepasitenkinama, vagiami rėmai. Bitininkas rado kelis jų išmestus toliau miške, kiti – tiesiog dingę. Petras Pocius negali suprasti tokio elgesio: „Kaip galima šitaip elgtis, juk bitutės – žmogaus draugai. Juk bitutės, kaip ir žmonės – miršta. Kiti gyvūnai gaišta, o bitės – miršta.“

Nesuprantame ir mes. Tegalime bitininką užjausti ir tikėtis, kad vandalai ir vagys sulauks pelnyto atpildo už savo darbus.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*