Naujausios žinios

Sveiki ir sveikos

Asociatyvi nuotrauka

Nijolė Ona BALIONIENĖ

Kai išeis laikraštis, bus pats kapų tvarkymo šėlsmas. Vajus. Kuri diena svarbiausia? 1-a ar 2-a lapkričio? Na, kada eis „komisija“?
…Lapai čežėjo, jų daug, vos ne pusiau blauzdų… Mes ėjom į Karmazinų piliakalnį. Degėm žvakes… Giedojom protėvių giesmes… Ir iš praeities, iš atminties – apeigos, ritualai… „Žmonės ir vardai čia nuolat atsikartoja. Čia nuolat kažkas budi prie išnykstančių kartų kapo…“ – rašė aukštaitis rašytojas Br. Radzevičius. Citata iš jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ gali būti ir netiksli… Taip prisimenu…

Dar pamenu iš vaikystės – be jokios nustatytos valandos, kai prasideda pavakario prieblanda iš už upės ant Dainių kapų rinkdavosi šiltai apsimuturiavę žmonės – uždegdavo kas kokią žvakelę turėjo, sugiedodavo giesmę, paberdavo ant artimųjų kapų (jeigu juos rasdavo) baltų rudeninių kažkokių bumbuliukų – ir išskubėdavo į gyvųjų rūpesčius… Dabar kapuose – helovino atspindžiai: spalvotos kapų dėmės, šviesų jūra… Ir pastebimai mažiau lankančių… Ir daug pamirštų kapų, ar tiesiog visi artimieji evakuavosi? Mūsų krašto, kuris dar vadinasi Lietuva, evakuacija… Palieka namus, susirenka vaikus, net senius, užmigdo šunis, užkala langus – ir dingsta… Kapai tik lieka… Bėga iš Lietuvos ne vien dėl ekonominio dėmens… Bėgsmas iš šalies – po perversmo, kai klika ir jos parankiniai nuvertė tautos išrinktą Prezidentą – R. Paksą! Tema sena, skaudi, negyjanti, su dar ilga istorija ateity…

Šįkart nesiplėsiu. MES! Mes patys leidom susidoroti. Užtat ir mąžta tų, kas turėtų budėti prie išnykstančių kartų kapų…

…Per Vėlines nekeldavo triukšmo, kad dūšelės galėtų aplankyti savo namus…

Net šunis pririšdavo, kad nepabaidytų… Nors šunes, pajutę, kad ateina dvasia, dingsta pabrukę uodegas… Ir artėja toks lyg šaltis, lyg žmogus, lyg stulpas, ir tu girdi jo mintis – jis sako, tu mintyse atsakai… Tai man už kelių dienų po tokio „susitikimo“ nenoriai pasakojo „nuosavas“ vyras… Gyvenam prie kapų ir poros senkapių… Žinau ir daugiau… Pasakojo prietelius Jonas… Kai praėjo man 40 dienų po jaunos mylimos žmonos mirties… Nežinau, ar turiu moralinę teisę tai viešinti… Praėjo jau daug metų… Ir tada, ant „karštų įvykių“ jis pasakojo nenoriai, nepasitikėdamas manimi, kad nesuprasiu, kad pamanysiu – nuo skausmo stogas nuvažiavo… Tada jo žmona atsisveikino su juo…

…Žmonės į mirtį anksčiau žiūrėjo ne taip, kaip dabar. Natūraliau. O kad nors kiek jus pralinksminčiau, papasakosiu, ką kartą girdėjau linksmoj kompanijoj: „Pakavojo moteriškė savo palaidūną vyrą visai nuogą – jei nabašnikas eitų pas bobas – nuogam – ne fasonas… Betgi knieti – moteriškei, kaip ir kožnai, kontroliuot savo diedą – išrausė kapą, atidaro grabo dangtį… Tuščia! Tik raštelis:

„Ja u Kaski, / V drugim grobie / Co robilam / To i robia“… [Aš pas Kasią, / Kitame karste / Ką dariau, / Tą ir tęsiu]

„Ot, panie, Kurva…“ [Ot, ponia, Paleistuvė] – susikeikė moteriškė ir parėjo susikrimtus namo – išraust dar vieną kapą – jau nebuvo spėkų…“

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*